infa.lt

Julija Mendel ir Volodymyras Zelenskis
Foto: Julijos Mendel Facebook

„Amerikiečiams, kurie seka Rusijos ir Ukrainos karą, pastarieji keli mėnesiai turėjo atrodyti labai keistai. Pirmoje vasaros pusėje iš Kijevo – ir daugelio Vakarų žiniasklaidos priemonių, kurios šią žinią kartojo, – sklido pasakojimas, kad Ukraina laimi.

Tačiau netrukus po liepą vykusio NATO viršūnių susitikimo Kijevas paskelbė, kad neturi pakankamai raketų-perėmėjų, galinčių užkirsti kelią žiemos katastrofai. Mums buvo sakoma, kad šaliai išgyventi reikia 300 raketų.

Net jei šios 300 raketų ir būtų pristatytos, vargu ar jų pakaktų tokiai didelei šaliai kaip Ukraina apsaugoti nuo milžiniško Rusijos balistinių raketų ir sklendžiančių bombų smūgių masto. Dabar jau rugsėjis, o Ukraina teigia, kad jos gynybos finansavimui trūksta 27 mlrd. dolerių. Atrodo, kad tarp viešųjų ryšių kampanijos ir tikrovės Ukrainoje žioji milžiniška praraja, skelbia britų leidinys „The Spectator“ buvusios V.Zelenskio spaudos sekretorės, žurnalistės Julijos Mendel pasakojimą.

Šiek tiek žinau apie šią viešųjų ryšių kampaniją. Buvau pirmoji prezidento Volodymyro Zelenskio spaudos sekretorė – pradėjau dirbti kartu su juo 2019 metais. Išėjau 2021-aisiais ir išlikau palankiai nusiteikusi prezidento atžvilgiu, kai jis kovojo su Rusijos invazija. Tačiau iki 2025 metų priėjau išvados, kad Ukraina niekada negalės laimėti šio karo karinėmis priemonėmis. Vienintelė išeitis – taika, pasiekta derybomis.

Esant dabartinei Ukrainos valdžiai, taikos perspektyvos atrodo menkos. Birželio pabaigoje prezidentas Volodymyras Zelenskis patvirtino 40 dienų trukmės tolimųjų dronų smūgių Rusijos teritorijoje kampaniją, kuria buvo siekiama priversti Kremlių nutraukti karą.

Tai turėjo būti „įtakos operacija“, skirta pademonstruoti Rusijos visuomenei tikrąją konflikto kainą. Tačiau labiausiai nukentėjo ukrainiečiai. Kremlius, priešingai, sustiprino veiksmus – atnešė daugiau sugriovimų, daugiau mirčių ir jokių derybų, kurios galiausiai galėtų išgelbėti žmonių gyvybes. Atrodo, kad šie išpuoliai Rusiją tik padrąsino. Kremlius paprasčiausiai dar kartą pakartojo savo sąlygas agresijai nutraukti.

Žinoma, šį karą pradėjo Rusija. Jos pajėgos kankino, prievartavo, deportavo ir žudė ukrainiečius. Tarp Kijevo ir Kremliaus nėra moralinės lygybės.

Tačiau akivaizdu, kad 2022 metų ukrainiečių didvyriškumo laikai jau praeityje. Kijevo karo politika sustingo į nuolatinę mobilizaciją ir paviršutiniškus viešuosius ryšius – dabar siūlomi tik tušti šūkiai ir moralinis pozavimas. Beviltiška padėtis Ukrainos gatvėse slepiama tam, kad atsisakymas ieškoti kompromiso galėtų būti pateikiamas kaip drąsa.

2022 metais, prasidėjus karui, visa šalis pakilo gintis. Vyrai rikiavosi prie šaukimo punktų, o miestai, kuriuos Maskva mėgino užimti, sėkmingai priešinosi. Visa tai natūraliai sukėlė susižavėjimą visame pasaulyje ir buvo heroizuojama Vakarų žiniasklaidoje bei politiniuose sluoksniuose.

Šiandien tas pats heroizavimas tapo nepakeliama našta. Susidaro įspūdis, kad Vakarų politinis elitas verčiau matytų degančią Rusiją, nei išgelbėtą Ukrainą. Mūsų kasdienės netektys vertinamos kaip priimtina kaina šiam tikslui pasiekti.

Per 35 metus po nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos paskelbimo Ukraina neteko daugiau nei pusės savo gyventojų. Didžiausias gyventojų skaičiaus nuosmukis įvyko po plataus masto Rusijos invazijos. Santūriausiais vertinimais, Kijevo kontroliuojamoje teritorijoje liko apie 20–25 mln. žmonių.

Maždaug pusė jų – pensinio amžiaus. Šaukiamojo amžiaus vyrų yra daugiausia keturi milijonai. Rusija gali remtis maždaug dešimt kartų didesniu kovinio amžiaus vyrų rezervu. Todėl kariauti išsekimo karą reiškia ne narsą, o nacionalinę savižudybę. Vis dėlto, būtent tokią strategiją vykdo Zelenskio vyriausybė.

Ekonomika pasakoja tą pačią istoriją. Ukraina dabar visiškai priklausoma nuo Vakarų paramos, kuri mažėja. Pinigai, kurie turėjo būti panaudoti šalies atstatymui, sunaudojami karui. Valstybės skola viršijo 110 proc. BVP. Rusijai, priešingai, neprireikė skolintis nė iš tolo tokiu mastu, kad galėtų finansuoti savo karą, be to, ji ir toliau parduoda energijos išteklius Europos Sąjungai.

Nuo 2022 metų Europos šalys Maskvai už iškastinį kurą sumokėjo gerokai daugiau nei 230 mlrd. dolerių – daugiau, nei visų formų paramos suteikė Kijevui. Nepaisant nesuskaičiuojamų sankcijų paketų, Rusija ir toliau uždirba pinigus, o jos fiskalinė padėtis yra gerokai stipresnė nei daugelio ES valstybių. Tuo metu Ukrainą luošina žmonių žūtys ir jos gamybinės bazės naikinimas, o skolos toliau kaupiasi.

Po šios vasaros „įtakos operacijos“ buvo smogta daugiau nei 90% Ukrainos sandėlių, mūsų energetikos sistema sudraskyta, o su žiemos sniegu ateis humanitarinė katastrofa. Penktaisiais plataus masto karo metais valstybė civiliams labiausiai nukentėjusiuose regionuose dažnai gali pasiūlyti tik viena: išvažiuokite. Žmonėms prie fronto linijos, neturintiems nei pinigų, nei galimybių, liepiama tiesiog persikelti kitur.

Kiekvieną dieną Ukraina netenka vis daugiau savo žmonių. Tie, kurie nori, kad jų vaikai gautų tinkamą sveikatos priežiūrą ir išsilavinimą, yra priversti emigruoti. Ukrainoje miršta maždaug keturis kartus daugiau žmonių, nei gimsta. Tauta nyksta, tačiau karas tęsiasi.

Suomija po pražūtingo karo prarado teritorijų, tačiau sugebėjo išsaugoti savo tautą ir ateitį. Ukraina vis dar galėtų tapti Vakarų ir Rusijos paribio valstybe – ginkluota, blaiviai vertinančia padėtį ir gyva. Tačiau dabartinė strategija stumia mus kitu keliu – Afganistano keliu.

Vakarai dvidešimt metų pylė trilijonus dolerių į tą konfliktą. Visa, kas buvo pasiekta, – suklestėjusi korupcija, dešimtmečius trukusios mirtys ir galiausiai Kabulo žlugimas bei Talibano sugrįžimas. Kaip ir Ukrainos atveju, Vakarų žiniasklaidoje buvo stipri cenzūra. Dauguma iš regiono reportažus rengusių žurnalistų besąlygiškai rėmė Afganistano valstybės aparatą ir karą, kad ir kas vyktų.

Ukrainoje matome daug tokių pačių paralelių. Neįtikėtina, tačiau visuomenės apklausose korupcija konkuruoja su karu dėl didžiausios šalies problemos vietos. Ukrainos valdžioje yra žmonių, kurie iš šio karo uždirba milijonus dolerių. Zelenskio valdžia ką tik įvedė man sankcijas už tai, kad viešai apie tai kalbėjau.

Tuo metu paprasti Ukrainos vyrai ištisus mėnesius neišeina iš namų, bijodami gatvėse juos gaudančių mobilizacijos grupių. Pasigirsta pranešimų apie neįgaliuosius, siunčiamus kovoti į frontą, apie vyrus, paslaptingomis aplinkybėmis mirštančius šaukimo centruose, apie moteris, mėginančias išgelbėti savo vyrus nuo pagrobimo vidury baltos dienos.

Ukrainos ombudsmeno duomenimis, tik 2–3% per mobilizacijos reidus sulaikytų žmonių galiausiai pasiekia frontą. Daugelis susimoka – kartais dešimtis tūkstančių dolerių, – kad išsipirktų. Su šia sistema susijusios korupcijos mastas kasmet siekia milijardus dolerių.

Nekaltinu savo tautiečių, atsisakančių kovoti už sistemą, kuria jie nebetiki.

Jeigu šio karo tikslas buvo atverti Ukrainai kelią į NATO, ši perspektyva jau nuimta nuo stalo. Jeigu tikslas buvo susigrąžinti teritorijas, Ukraina jų praranda vis daugiau, o ne atsikovoja. Jeigu tikslas buvo apsaugoti demokratiją, karo padėties režimas ją jau sunaikino.

Žodžio laisvė smarkiai apribota, institucijos korumpuotos, pagrindinės politinės teisės sustabdytos, Konstitucija pažeidinėjama, politiniai oponentai persekiojami. Visa tai vyksta taip lengvabūdiškai žvelgiant į žmogaus gyvybę, kad bet kur kitur tai būtų laikoma giliai autoritariniu valdymu.

Ukrainos karas nebeturi jokios įtikinamos pergalės teorijos. Šiuo metu jis tik pildo korumpuoto ir siauro elito rato kišenes, o pati šalis nyksta. Ukraina vis dar gali pasirinkti Suomijos kelią: sustabdyti kraujavimą, išlaikyti tai, ką dar galima išlaikyti, atkurti ekonomiką ir gyvenimo būdą, į kurį žmonės norėtų sugrįžti.

Kitas kelias jau matomas. Tai kelias, kuriuo eidami kasdien prarandame žemę ir žmones, o kartu su jais – ir galimybę, kad apskritai liks Ukraina, kuri kada nors galėtų laimėti.”

Tekstą išvertė ir pirmą kartą paskelbė savo paskyroje Facebook – Gintaras Furmanavičius.