infa.lt

Foto: © INFA.LT

Ir vėl tai artėja, argi nejaučiat toli vėl trumpam atsivėrusio galimybių lango dvelksmo? Ir vėl suprasim, kad nugalėtojų niekas neklausia, ar jie kalbėjo tiesą. Klausia, kaip jiems pavyko. O pavyksta labai paprastai, nes nereikia įtikinti visų, net daugumos nereikia. Reikia įtikinti žmogų, kad dauguma jau įtikinta.

Čia ir yra visas bajeris. Lietuvis gali nepatikėti politiku ar žurnalistu. Gali keiktis prie televizoriaus ir sakyti žmonai: „meluoja, svoločiai“! Bet kai jam tris mėnesius iš eilės rodo, kad šituo žmogumi pasitiki 47 procentai, kitu — 8, o trečio apskritai nėra, nes jis „neperžengia statistinio reikšmingumo ribos“, pradeda veikti senas kaip pasaulis bandos instinktas.

Gal aš kažko nesuprantu? Juk negali visi būti durniai! Dar ir kaip gali, bet šita mintis visada ateina per vėlai. Todėl rinkimų kampanijoje svarbiausia ne įrodyti, kad šis ponas geras, o sukurti jausmą, kad jis neišvengiamas.

Ir tada jis jau beveik prezidentas, premjeras ar meras. Jis jau „vienas realiausių pretendentų“. Štai ekspertai jau aptarinėja, su kuo jis sudarys koaliciją, nors rinkėjas dar net džinsų rinkimų sekmadieniui neišsiskalbė… Ir visiems iš anksto paaiškinama, kad kiti nelaimės – ir kam už tokius balsuoti?

Taip įvyksta didysis demokratijos stebuklas: žmogus ateina laisvai pasirinkti ir pasirenka iš tų, apie kuriuos jam tris mėnesius aiškino, kad iš jų galima rinktis. Niekas jo nevarė, negrasino, balsavimo kabinoje jokių kamerų. Ir visiškai laisvas žmogus visiškai laisvai pažymėjo tai, kas jam buvo visiškai laisvai paruošta.

O neparankieji tuo metu laksto po mažas sales ir feisbukus. Bando kažką aiškinti ilgais sakiniais. Pristatinėja savo per naktis iškentėtas, su draugais iki amžino draugystės nutraukimo išdiskutuotas programas. Beria kažkokius niekam neįdomius skaičius, kaišioja panosėn lenteles ir net, neduokdie, dėsto argumentus.

Tai jau rimtas trūkumas nes nei televizijai, nei lietuviui argumentai nepatogūs — trunka ilgiau už reklamą. Daug smagiau paklausti: Kieno Krymas? O gal jūs remiate Putiną? Ne, bet… Stop, viskas! Tas tavo „bet“ niekam neįdomus. Rytoj antraštė bus: KANDIDATAS NEATSAKĖ, KIENO KRYMAS IR AR REMIA PUTINĄ.

Po pietų atsiras politologas, kuris paaiškins, kodėl neatsakymas kelia daugybę klausimų. Vakare buvęs kažkieno patarėjas pasakys, kad „visuomenė turi teisę žinoti“. Kitą rytą žurnalistas jau klaus ne apie programą, o apie „vakar kilusį skandalą”. Trečią dieną kandidatas jau pats aiškinsis, kad jis ne kupranugaris.

Nuostabu, mašina veikia! Ir nereikia jokio cenzoriaus su raudonu markeriu. Nereikia uždrausti laikraščio, užkalti spaustuvės ar naktį su antrankiais išsivesti redaktorius. Tai pasenę metodai, šiuolaikinė demokratija daug humaniškesnė: kalbėti gali visi. Tiesiog vieniems duodamas mikrofonas, o kitiems — teisė patylėti.

Ir čia niekas formaliai nekaltas. Televizija laisvai renkasi aktualijas, žurnalistai juk gali turėti savo nuomonę. Ekspertai nepriklausomi, apklausos reprezentatyvios, net garsenybės nuoširdžiai susirūpinusios… Negi neaišku – portalas tiesiog vadovaujasi redakcine politika. Bet visi kartu kažkokiu stebuklingu būdu žino, ką šiandien reikia mylėti, ko bijoti, iš ko juoktis ir ko nepastebėti.

Ir štai ateina rinkimų vakaras. Kokios ekranuose gražios studijos! Mėlyni ir raudoni stulpeliai kyla kaip vargonų vamzdžiai, vedėjai susijaudinę ir politologai susikaupę. Kandidatai dėkoja demokratijai, o nugalėtojai sako, kad žmonės pasirinko. Pralaimėtojams paaiškinama, kad reikia gerbti tą pasirinkimą.

Ir tai tiesa. Lietuviai ir vėl pasirinko. Tik prieš tai kažkas labai ilgai, labai brangiai ir labai profesionaliai parinko, iš ko jiems bus leista pasirinkti savo galvose. Laisvai ir nepriklausomai pasirinko iš to, ką tiekėjai atvežė ir sudėjo ant lentynos. Ilgai skaitinėjo sudėtį, ar nėra priešiškų elementų, tikrino datas.

Bet balius pagaliau visada baigiasi ir merginos turi eiti namo. Redakcijose vienas po kito užgęsta langai. Nutyla kompai, nebeklapsi klaviatūros, net nemokamos kavos aparatas jau išjungtas. Visi pavargę, tačiau su atliktos pareigos pasitenkinimu ramiai išsivažinėja ilsėtis.

Demokratija ir vėl įvyko.

Lietuviams tai patinka. Nes niekas neuždrausta, jie viską žino, viską mato ir renkasi patys. Daugumai daugiau ir nereikia — tik kad pasirinkimas būtų paprastas, labai teisingas ir, pageidautina, jau pasirinktas kitų. Nes žmogus juk laisva būtybė, kuriai svarbiausia laisvė — pačiam pasirinkti tai, ką jam parinko.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.