infa.lt

Ulrichas Siegmundas (viduryje) – AfD pagrindinis kandidatas Saksonijos-Anhalto žemės rinkimuose – stovi tarp savo partijos federalinių bendrų lyderių Alice Weidel (dešinėje) ir Tino Chrupallos (kairėje), kai jie atvyksta į spaudos konferenciją Berlyne 2026 m. rugsėjo 7 d., kitą dieną po Saksonijos-Anhalto žemės rinkimų.
ODD ANDERSEN / AFP

Partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) užtikrintai laimėjo rinkimus Saksonijoje-Anhalte; taip ši partija, daugelį metų buvusi už „Brandmauer“ (politinės izoliacijos sienos), pirmą kartą atsidūrė per žingsnį nuo galimybės vienai valdyti federalinę žemę – jai iki absoliučios daugumos trūksta vos trijų vietų, praneša „The European Conservative“ leidinys.

Esant rekordiniam, beveik 78% siekiančiam rinkėjų aktyvumui, AfD surinko 43,8% balsų ir gavo 39 iš 83 vietų žemės parlamente (Landtage). CDU, 2021 m. gavusi 37,1 proc. balsų, šįkart smuko iki 17,2% ir išlaikė 15 mandatų. SPD gavo aštuonias vietas, „Žalieji“ – taip pat aštuonias, „Die Linke“ – aštuonias, o Sahros Wagenknecht BSW – penkias. Absoliučiai daugumai sudaryti reikia 42 vietų.

Dėl šių rezultatų Ulrichas Siegmundas atsidūrė itin nepatogių derybų, svarbių visai Vokietijos politinei sistemai, centre. AfD bendrapirmininkai – Alice Weidel ir Tino Chrupalla pareiškė, kad AfD gavo „aiškų mandatą valdyti“. U. Siegmundas žengė dar toliau: rinkimų naktį jis pareiškė, kad „mes sukūrėme istoriją“, ir pristatė šį rezultatą kaip žinią Berlynui.

Kol kas CDU nusprendė nekeisti strategijos, kuri ką tik patyrė didžiausią pralaimėjimą. Ministras pirmininkas Svenas Schulze pripažino nesėkmę, pasveikino AfD su pergale rinkimuose ir dar kartą atmetė bet kokio bendradarbiavimo su šia partija galimybę. Problema – aritmetinė: CDU, SPD, „Žalieji“ ir „Die Linke“ kartu turi 39 vietas parlamente – tiek pat, kiek ir AfD. Be BSW jie taip pat negali suformuoti stabilios daugumos.

Todėl BSW tapo lemiama jėga Magdeburge. Partijos vadovybė federaliniu lygmeniu kol kas atsisako remti tiek U. Siegmundą, tiek S. Schulze ir siūlo skirti nepriklausomą ministrą pirmininką, nors regioniniai partijos atstovai neatmeta galimybės bendradarbiauti su AfD konkrečiais politiniais klausimais. AfD ir BSW aljansas turėtų 44 vietas.

Šis pralaimėjimas tiesiogiai kerta ir Frydrichui Mercui (Friedrich Merz). Rinkimų naktį kanclerio postą siekiantis išlaikyti politikas iš pradžių tylėjo, kol CDU atstovai kalbėjo apie „pauzę“ ir stengėsi neleisti rezultatui peraugti į vadovybės krizę.

SPD vartojo lygiai tą patį terminą: partijos pirmininkas Larsas Klingbeilis rinkimų rezultatus pavadino lūžio tašku (*Zäsur*) ir pripažino, kad tai buvo signalas Berlynui. „Die Linke“ šią dieną pavadino „juodąja“.

Rinkimų rezultatų mastas taip pat verčia iš naujo įvertinti strategiją, daugelį metų taikytą prieš „AfD“. Pagrindinės politinės jėgos atsisakė bet kokio bendradarbiavimo su šia partija, buvo diskutuojama apie galimybę ją uždrausti, o 2025 m. federalinė žvalgybos tarnyba siekė, kad organizacija būtų oficialiai pripažinta ekstremistine.

Vasario mėnesį Kelno teismas laikinai užblokavo tokį sprendimą, nurodydamas, kad šiuo etapu nepakanka įrodymų tą taikyti visai partijai. Saksonijos-Anhalto skyrius regioninės tarnybos vis dar laikomas ekstremistiniu; šis sprendimas buvo apskųstas.

Vien institucinis spaudimas nepaaiškina žaibiško „AfD“ populiarumo augimo. Vis dėlto jis patvirtina paprastą faktą: izoliacijos strategija nesumažino partijos rinkėjų bazės – per penkerius metus „AfD“ parama išaugo nuo 20,8% iki 43,8 proc.

Net ir ARD atlikta rinkimų analizė rodo, kad partija pritraukia ne tik protesto balsus: daugelis rinkėjų mano, kad ji geriau atstovauja jų politinėms pažiūroms.

Vokietijos žiniasklaida taip pat pradeda diskutuoti, ar „ugniasienės“ (*Brandmauer*) strategija politiškai vis dar yra tvari.

„Welt“ vadovas Helge’ė Fuhstas pareiškė, kad „ugniasienės“ įvaizdis jau liko praeityje. Kitame nuomonių spektro poliuje ARD komentare pabrėžiama, kad „demokratinė dauguma vis dar egzistuoja“. Dešiniųjų pažiūrų konservatyvus leidinys „Junge Freiheit“ kalbėjo apie „politinį lūžį“ (*politische Zeitenwende*) – politinės eros pasikeitimą.

Už Vokietijos ribų susiskaldymas taip pat akivaizdus.

Paryžius rinkimų rezultatus pavadino „keliančiais didelį nerimą“; Donaldas Tuskas pareiškė, kad Lenkijoje juos galėtų sveikinti tik „idiotai arba išdavikai“.

Matteo Salvini atsakė, kad tai įrodo, jog „įmanoma ir kitokia Europa“, o Viktoras Orbánas pavadino tai „puikiu vakarėliu Vokietijai ir Europai“.

Santiago Abascalas tai įvardijo kaip vilties šaltinį abiem pusėms. Tuo tarpu ES institucijos iškart oficialiai nereagavo.