infa.lt

Migrantai, tikėdamiesi pasiekti JAV sieną, eina palei greitkelį Čikimuloje, Gvatemaloje, 2021 m. Sausio 16 d. (Sandra Sebastian / AP nuotr.)

Neseniai Britanijos vyriausybės pateiktame pasiūlyme atsispindi visa amžių išmintis; kai apie jį sužinojau, gailėjausi tik to, kad mes, amerikiečiai, apie tai nepagalvojome pirmieji. Štai jis, parašytas paprasta anglų kalba ir išdalytas skrajutėse visiems nelegaliems imigrantams, gyvenantiems toje lietingoje senoje šalyje:

„Britanijoje išprievartavimas paprastai laikomas nepriimtinu dalyku, todėl, jei tik įmanoma, turėtumėte stengtis jo išvengti.“ Arba kažkas panašaus, nes aš pats to dokumento nemačiau, bet girdėjau ir skaičiau apie jį.

„Gott im Himmel“, kaip sako vokiečiai, kodėl mes čia, Naujajame Pasaulyje, negalėjome to sugalvoti anksčiau už tuos snobiškus britus ir išgelbėti tiek daug nelaimingų amerikiečių moterų nuo išprievartavimo, kurį vykdo necivilizuoti nelegalai?

Juk amerikiečiai tariamai yra modernesni ir labiau žino, kas vyksta, nei britai – ir tik pagalvokite, kokią naudą būtų davęs trumpas, aiškus įspėjimas plūstančioms nelegalų bangoms, kai Obama ir Bidenas atvėrė sienas.

Žinoma, ši geniali britų brošiūra prieš išprievartavimus turi vieną nesklandumą, ir jis yra toks: naujokams, kad ir kokie nelegalūs būtų jų atvykimai, suteikiamas nemokamas apgyvendinimas viešbučiuose, nemokami maitinimai, taip pat išduodami nemokami prezervatyvai.

Jungtinės Karalystės Nacionalinė sveikatos tarnyba primygtinai reikalauja pastarųjų. Šis dovanų dalijimas 18-mečiams iš šalių, kuriose manoma, kad moterys egzistuoja tam, kad tarnautų vyrams, tikrai nepadeda išspręsti problemos. Net jei Britanijoje išprievartavimas laikomas nepriimtinu elgesiu tarp džentelmenų.

Juokai juokais, bet esu pakankamai senas, kad prisiminčiau Europą be imigrantų. Važiuoti per Italiją, Prancūziją ir Vokietiją į Austriją buvo tikras malonumas – tušti keliai, kuriuos juosė „auberges“ – nedideli, šeimų valdomi viešbučiai-restoranai su dviem kambariais. Maistas buvo skanus, vynas – dar geresnis, nusikaltimų nebuvo, o nakvynė kainavo juokingai pigiai.

Aš važinėjau po šį nuostabų žemyną nuo 50-ųjų pabaigos per visus 60-uosius iki 70-ųjų vidurio, kol prasidėjo Jom Kipuro karas ir arabų embargai. Padėtis pablogėjo po Irano revoliucijos, į valdžią atvedusios Chomeinį. Dėdė Samas vėl pasirinko ne tą pusę.

Tačiau tikroji nelaimė, kiek tai susiję su Europa, buvo vėlesnė atvirų sienų politika, kurią primetė būrys nutukusių ES biurokratų. Kol jie gyveno kaip karaliai Briuselyje ir Strasbūre, Graikijos salas užplūdo tūkstančiai ir tūkstančiai imigrantų, bėgančių nuo karų Libane, Sirijoje, Libijoje, Somalyje ir likusioje Afrikos dalyje.

Dėl savo artumo Šiaurės Afrikai Italija buvo sekanti eilėje – šią gražią šalį užplūdo gausybė eritrėjiečių, etiopų ir libiečių – visi iš žemių, kurios kadaise priklausė Italijos kolonijinei imperijai. Prisimenu, kaip nuostabios Italijos geležinkelio stotys Milane, Romoje, Florencijoje ir kitur buvo užtvindytos pabėgėlių, kurie ten miegojo, sukčiavo, elgetavo ir apiplėšinėjo žmones.

Prancūzija jau buvo perpildyta alžyriečių, bėgančių nuo diktatūros ir gavusių piliečių teises „Šešiakampyje“, kuris iki 1962 m. laikė Alžyrą metropolinės Prancūzijos dalimi.

Vokietijos problemos kilo dėl pačios šalies kaltės – ji priėmė milijonus sirų ir irakiečių, o dar anksčiau, nuo 60-ųjų, į šalį buvo pakviesta šimtai tūkstančių turkų „svečių darbininkų“. (Vyrai buvo reikalingi šaliai atstatyti po to, kai Antrajame pasauliniame kare ji neteko 8 milijonų gyventojų.)

Nepaisant humanitarinių paskatų, man asmeniškai širdį draskantys vaizdai, kuriuose užsieniečių išvaizdos žmonės elgetauja arba grasina, atėmė norą keliauti po Europą. Paskutinis lašas buvo Venecijoje, kur mano draugas Michaelas Maileris filmavo dokumentinį filmą, kur kažkada aš lankydavausi viename prašmatniame vakarėlyje po kito įvairiuose „palazzi“ prie Didžiojo kanalo.

Aš vos nesusimušiau su žmogumi, bandžiusiu pasprukti su mano krepšiu, o paskui buvau tiesiog sutraiškytas gausybės kinų turistų, bandžiusių gauti autografą iš kokios nors beprotiškos Holivudo aktorės.

Kovoję Irake, Irane, Sirijoje, Libane ir Afganistane tam, kad milijonai žmonių iš šių vietų galėtų gyventi tarp mūsų, mes pavertėme keliones dar viena šių beprasmiškų karų auka, kuri atnešė kančių visiems įsitraukusiems – kančių, tokių kaip stebėjimas, cenzūra ir represijos, jau nekalbant apie dešimčių milijonų žmonių atvirą neapykantą už kišimąsi.

Europa buvo žavingiausias iš visų žemynų, kol 1939–1945 m. totalinis karas nesugriovė tos magijos. Su Dėdės Semo pagalba šis kraštas greitai atsigavo. Tada Afrika ir Arabija nusprendė judėti į šiaurę, ir svajonė baigėsi.

Be to, šis pokytis neapsiriboja vien Europa. Kai būdamas 10 metų pirmą kartą atvykau į Jungtines Valstijas mokytis, ten gyveno 150 milijonų amerikiečių. Dabar jų yra 350 milijonų, ir šis skaičius vis auga. Kelionės tapo tikra kančia, o miestuose klesti nusikalstamumas.

Jei turėčiau vieną norą, susijusį su politika, norėčiau vėl pamatyti tą Ameriką, su kuria susipažinau seniai. Virdžinijoje, kur studijavau universitete, didingai stovėjo tokių didvyrių kaip Robertas E. Lee ir Stonewallas Džeksonas statulos, o vyriausybė nesubsidijuodavo „šou“, kuriuose buvo rodomos vergovės scenos ir iš dalies apnuoginti vaikai.

Taip pat niekas žiniasklaidoje ir meno pasaulyje neišblukindavo ribos tarp didvyrių ir žudikų. Bet tai buvo seniai.

Šaltinis: „The Ameerican Conservative“ leidinys.