infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Istorinių paslapčių ir kriptografijos pasaulyje įvyko lūžis, kuris siūlo iš naujo peržiūrėti žmogaus ir DI intelektinius pajėgumus. Naujos kartos kalbos modelis „Claude Fable 5.1“ per mažiau nei valandą sugebėjo išspręsti 370 metų senumo mįslę – sero Thomaso Urquharto „Cyphral Distich“, praneša „VALS“ leidinys.

Ši kriptograma, sudaryta iš dviejų eilučių po 32 skaičius kiekvienoje, šimtmečius glumina tyrinėtojus ir buvo įtraukta į garsiausių pasaulio neišspręstų šifrų sąrašus.

5.3.27.38.32.14.21.8.66.8.70.39.5.9.12.18.2.3.56.5.1.7.3.2.13.19.3.25.9.3.16.6.
25.15.13.6.11.20.5.1.2.12.1.20.20.49.20.20.35.33.4.6.8.35.5.33.5.5.18.10.3.11.32.42.

XVII amžiuje gyvenęs škotų rašytojas, karališkųjų pažiūrų šalininkas ir aristokratas seras Thomasas Urquhartas savo kūriniuose paliko ne vieną mįslę. Garsiojo veikalo „Logopandecteision“ pabaigoje jis pateikė kriptogramą, sudarytą iš dviejų eilučių po 32 skaičius, kurio nesugebėjo įveikti nei XIX amžiaus „Notes and Queries“ entuziastai, nei vėlesnių dešimtmečių profesionalūs kriptografai.

Šimtmečius ieškoję atsakymo specialistai rėmėsi tradiciniais metodais: dažnių analize, pakaitiniais šifrais ar homofoninėmis sistemomis. Visi šie bandymai žlugo, nes tyrinėtojai ieškojo išorinio rakto – užkoduoto abėcėlės raidžių atitikmens, kuris egzistuotų už paties teksto ribų.

Tikrasis raktas visą laiką gulėjo prieš akis, paslėptas pačios knygos struktūroje. Modelis „Claude Fable 5.1“ atskleidė sprendimą pastebėjęs dvi esmines detales: pirma, tekste nuolat akcentuojamas skaičius 32 (tiek pat skaičių yra ir pirmojoje šifro eilutėje); antra, šifrą lydi eilėraštis, žadantis skaitytojui atskleisti autorių mintis ir slapčiausius troškimus.

Paaiškėjo, kad jokio išorinio šifro alfabeto nereikėjo. Raktu buvo pats veikalas: nurodytas skaičius reiškė žodžio eilės numerį atitinkamame knygos paragrafe, o paimta to žodžio pirmoji raidė sudarė paslėptą tekstą.

Iššifruota eilutė virto sklandžia malda prašant pagalbos karaliui: „O Dieve, palaikyk karalių Karolį Antrąjį ir padaryk jį vyriausiuoju šios žemės valdovu“. Rezultatas pasižymėjo geležine logika – kiekviena eilutė turėjo lygiai 32 raides ir sudarė rimuotą porą, idealiai atitinkančią istorinį T. Urquharto politinį kontekstą.

„Claude“ ties tuo nesustojo. Modelis ėmėsi ir antrojo, kur kas didesnio bei dar sudėtingesnio darbuose pasislėpusio „Cyphral Octastich“ iš 1652 metais išleisto veikalo „The Jewel“.

Šį kartą 285 skaičiai, išdėstyti per aštuonias eilutes ir dešimties eilučių priedą, vedė tiesiai į knygos puslapių numerius.

Kiekvienas skaičius nurodė puslapio numerį, iš kurio buvo paimamas atitinkamas žodis. Šis procesas atvėrė oktava (itališkas poetinis posmas, sudarytas iš aštuonių eilučių) parašytą rojalistinę maldą, kurioje autorius meldžiasi už karalių Karolį II, nors keliose vietose ir pasitaikė istorinių puslapių persidengimų ar nežymių autoriaus rankinių klaidų.

Šis pasiekimas demonstruoja esminį poslinkį: skaitmeninė kognityvinė sistema per 44 minutes padarė tai, kam šimtmečius trūko žmonių dėmesio ir kantrybės…

Per visą istoriją tyrinėtojams tekdavo praleisti mėnesius analizuojant tūkstančius puslapių ir tikrinant, tame tarpe, neperspektyvias hipotezes, o dabar dirbtinis intelektas sugeba akimirksniu sujungti tekstinį turinį, autorinį stilių ir struktūrinę logiką į vieną veikiančią sistemą, paversdama senovinę paslaptį atvira knyga.