infa.lt

Praėjus dešimtmečiui po „Brexit“ Europos Sąjunga vėl stebėjo iš šalies, kaip lemiamas referendumas dėl narystės bendrijoje nusisuka nuo integracijos su ES. Sekmadienį paaiškėjo, kad Islandijos gyventojai atmetė galimybę atnaujinti narystės derybas – „Ne“ stovykla laimėjo surinkusi 52,8 % balsų, o „Taip“ palaikė 47,2 %.

Reakcija iš Briuselio vėl buvo sausa ir santūri, sukėlusi aštrią diskusiją apie institucinį pasyvumą politinių krizių akivaizdoje.

Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen šįkart nepateikė jokių viešų pareiškimų, palikusi anoniminiam atstovui pranešti tik tiek, kad Briuselis „atkreipė dėmesį“ į rezultatus.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa buvo vienas iš nedaugelio, nutraukusių tylą. Jo atstovas pareiškė, kad „ES visiškai gerbia Islandijos žmonių demokratinį pasirinkimą šiandienos referendume, o Islandija išlieka viena artimiausių ir patikimiausių ES partnerių“.

Šis atsiribojimas visiškai atitiko strategiją, kurios Komisija laikėsi visos referendumo kampanijos metu. Tai vėl iškėlė  ES viduje seną klausimą: ar institucinis neutralumo instinktas nėra politiškai pražūtingas tais atvejais, kai pats balsavimas yra tiesiogiai nukreiptas į santykius su ES?

Tyla iš anksto apgalvota ar klaida?

Islandijos vyriausybė iš anksto prašė Briuselio nesikišti. Dar birželio mėnesį šalies ministrė pirmininkė Kristrún Frostadóttir parlamento posėdyje pabrėžė, kad tai yra vietos politikos reikalas, ir valstybė nenori jokio nepagrįsto kišimosi. Visgi ji pripažino, kad jei piliečiai turi klausimų apie ES, Briuselio atsakymai nebūtų neįprasti.

Tačiau euroskeptikų stovykla sugebėjo gerokai padidinti statymus, pateikdama referendumą kaip tiesioginį pasirinkimą dėl narystės. Tuo tarpu proeuropietiška stovykla stengėsi sumažinti įtampą, akcentuodama, kad balsuojama tik dėl derybų atnaujinimo, o ne dėl galutinio stojimo.

„Tai nebuvo rinkimai nei dėl narystės, nei dėl prisitaikymo, nes dėl stojimo sutarties, jei rezultatas būtų teigiamas, vyktų dar vienas referendumas“, – prieš balsavimą „The Washington Post“ teigė K. Frostadóttir.

Vyresni ES pareigūnai sekė panašiu scenarijumi. Plėtros komisarė Marta Kos davė kelis interviu Islandijos žiniasklaidai, orientuodamasi į patį procesą ir derybų praktinę eigą.

Tačiau europarlamentaras Sandro Gozi iš Prancūzijos („Renew“) neslėpė nusivylimo: „Islandijos balsavimas yra įspėjimas Europai. Baimės dėl žvejybos ir emociniai argumentai, kartais klaidingi, nugalėjo „Taip“ priežastis. Mes gerbiam balsavimą, bet žinutė aiški: ES privalo keistis.“

Suvereniteto ir tapatybės klausimas

Pagrindinė kova vyko apie ekonominius ir tapatybės klausimus. „Taip“ stovykla teigė, kad narystė sumažintų palūkanų normas, suvaldytų valiutos nestabilumą ir atvertų kelią įsivesti eurą. „Ne“ stovykla įspėjo, jog narystė reikš visišką žvejybos ir žemės ūkio sektorių valdymo perdavimą užsieniui – o tai gyvybiniai interesai regionuose, kur euroskeptikai triumfavo.

Hulda Þórisdóttir, Islandijos universiteto profesorė, teigė „Euronews“, kad argumentai pasiekė kur kas gilesnius sluoksnius: „Tai nebuvo tik ekonominiai interesai. „Ne“ stovyklos argumentai rezonavo daug stipriau, nes jie buvo arčiau islandų tapatybės.“

Balsavimas palietė egzistencinį nervą – turėdami omenyje sunkiai iškovotą nepriklausomybę nuo Danijos 1944 metais, islandai pasirodė visiškai nepasirengę vėl perleisti suverenitetą dar didesnei galiai. „Referendumas nėra tik apie Europos Sąjungą. Tai apie tai, ar mes tikime, kad patys islandai geriausiai sprendžia savo ateitį“, – savo tinklaraštyje rašė Björn Bjarnason, buvęs ministras iš Euroskeptikų Nepriklausomybės partijos.

Pasikartojantis „Brexit“ scenarijus

Islandijos ir Didžiosios Britanijos keliai šiuo klausimu pasirodė stebėtinai panašūs. Kaip buvo padaryta Reikjavike, taip ir tuometinis britų premjeras Davidas Cameronas prašė ES nesikišti, ir Briuselis šio prašymo paisė.

„Suprantu politinį nesikišimo principą valstybės narės konstituciniame referendume, bet manau, kad buvo klaida nekoreguoti melo ir dezinformacijos“, – „Euronews“ sakė Charlesas Tannockas, buvęs Europos Parlamento narys iš Britanijos konservatorių, palaikęs „Remain“ (Pasilikimo) stovyklą. Jis priminė, kad Briuselio tyla labiausiai stebino kilus įtarimams dėl užsienio valstybių finansavimo „Leave“ kampanijai,  nors pažymėjo, kad jokių galutinių įrodymų niekada nebuvo rasta.

Panaši situacija kartojasi – „Ne“ stovykla Islandijoje buvo žymiai geriau finansuojama nei proeuropietiškoji.

Buvęs Europos Komisijos pirmininkas Jean-Claude’as Junckeris 2019 metais pripažino ankstesnes klaidas: „Buvo klaida nesikišti, nes mes būtume buvę vieninteliai, galėję sugriauti cirkuliuojančius melus. Aš klydau tylėdamas svarbiu momentu.“

Žinoma, retrospektyviai vertinti visada lengviau, o tiesioginis ES vadovų įsitraukimas būtų reikalavęs itin atsargaus balanso, norint išvengti priešingo efekto.

Visgi rezultatas lieka tas pats: Briuselis vėl atrodė tolimas ir neatsižvelgiantis į nacionalinio suvereniteto jautrumą, o patys rinkėjai pasijuto atstumti institucijų, kurios kaltintos perdėtu kišimusi.

„ES turi reputaciją – teisingai ar ne – kad ji veikia iš viršaus į apačią ir nėra jautri argumentams dėl nacionalinės tapatybės ir suvereniteto apsaugos“, – reziumavo C. Tannockas. – „Briuselis galėjo padaryti daug daugiau, kad parodytų, jog tai projektas, paremtas valstybėmis narėmis, ir kad Islandija liktų Islandija šimtu procentų.“

Tačiau Islandija pasirinko būti Islandija 100 procentų be maloningo leidimo iš viršaus.