infa.lt

Ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje | REUTERS

Milžiniški ugnikalnių išsiveržimai per amžius ne kartą iš esmės keitė Žemės klimatą ir griovė ar pertvarkė viso pasaulio visuomenes. Mokslininkams vis geriau suprantant šiuos ryšius, praeities katastrofoms atskleidžiant, kaip gamtiniai smūgiai prisidėjo prie bado, epidemijų ir valstybių žlugimo, praneša „ARS Technica“ leidinys,

Krakatau: pirmoji globali naujiena

Pirmoji telegrama Singapūrą pasiekė pirmadienį iš Batavijos miesto Nyderlandų Rytų Indijoje (dabar Džakarta, Indonezija). Joje buvo pranešama apie galingus sprogimus iš Krakatau salos ugnikalnio, krentančius akmenis ir nušluotą kaimą. Iki antradienio vidurdienio katastrofos mastas tapo aiškus: ten, kur kažkada stovėjo Krakatau kalnas, dabar ošė jūra.

1883 metų rugpjūčio 27-osios rytą įvykęs išsiveržimas nušlavė dvi salas sąsiauryje tarp Javos ir Sumatros bei didžiąją dalį trečiosios. Per cunamius ir sprogimą žuvo daugiau nei 36 000 žmonių.

Viktorijos epochos telekomunikacijų dėka tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai pasaulis galėjo realiu laiku dokumentuoti katastrofos padarinius. Tai padėjo pamatus moderniajam vulkanologijos mokslui.

Svarbiausias klimatą veikiantis komponentas buvo išsiveržimo metu į atmosferą išmestas siera, iš kurios susidarė Saulės šviesą atspindinčios dalelės – aerozoliai.

Per ateinančius mėnesius ir metus vidutinė vasaros temperatūra nežemumų regionuose Šiaurės pusrutulyje nukrito 0,6 laipsnio Celsijaus (1,1 laipsnio Farenheito).

Atmosferos dalelės taip pat sukėlė labai spalvotus Saulėlydžius, kuriuos įamžino dailininkai – manoma, kad jie įtakojo ir Edvardo Munko paveikslo „Šauksmas“ foną.

Praeities paslaptys ledo sluoksniuose

Mokslininkai praeities išsiveržimų pėdsakus aptinka gręždami poliarinius ledynus Grenlandijoje ir Antarktidoje, kurie fiksuoja metinius atmosferos pokyčius.

Pavyzdžiui, 536 metais metraštininkai Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Azijoje rašė apie keistą orą, 18 mėnesių gaubusį Saulę rūką, kritusią temperatūrą ir vėliau kilusią globalią maro epidemiją.

Nors ledo kernai patvirtina didžiulį sieros kiekį 536 metais, pats ugnikalnis išlieka paslaptimi, nes to meto rašytinių šaltinių iš tos vietovės nėra.

Geresni įrodymai siekia 1257 metus, kuomet Indonezijoje išsiveržė Samalas ugnikalnis – tai didžiausias pastarųjų kelių tūkstančių metų išsiveržimas pagal išmestą sieros kiekį.

Medžių rievių tyrimai parodė didžiulį atvėsimą Šiaurės Amerikoje ir Eurazijoje 1257–1259 metais, lėmusį prastus derlius ir badą. Tyrinėtojai spėja, kad tai galėjo prisidėti prie Mongolijos imperijos žlugimo, kai jos paskutinis valdovas žuvo 1259 metais Kinijoje kilusioje epidemijoje.

Dar viena didelė mįslė – 1345 metų išsiveržimas, kurio tiksli vieta neaiški, tačiau ledo kernai ir medžių rievių duomenys rodo neįprastai šaltas ir drėgnas vasaras pietų Europoje 1345–1347 metais.

Dėl prasto derliaus europeiečiai importavo grūdus iš rytų, o kartu atgabentos žiurkės su bakterija Yersinia pestis sukėlė Juodosios mirties pandemiją, nusinešusią milijonus gyvybių.

Laki ir Tambora: istorinės pamokos

1783 metais aštuonis mėnesius lavą liejęs Laki ugnikalnis Islandijoje nužudė mažiausiai penktadalį salos gyventojų ir sunaikino visus derlius. Tokia pat katastrofa ištiko 1815 metais Indonezijoje išsiveržus Tamboros ugnikalniui, sukėlusiam 1816-ųjų „metus be vasaros“.

Tuometinėje Šveicarijoje dėl blogo oro išplitęs badas paskatino rašytoją Mary Shelley sukurti romaną „Frankenšteinas“, o dešimtys tūkstančių europiečių emigravo į Šiaurės Ameriką.

Istorinė vulkanologija rodo, kad visuomenės jautrumas staigiems klimato šuoliams išlieka itin didelis. Šios praeities pamokos padeda suprasti, kaip žmonija gali reaguoti į dabartinius globalius klimato pokyčius, nes dideli ugnikalnių išsiveržimai vėsina planetą, tačiau sukelia panašaus masto sisteminius sukrėtimus.