infa.lt

Buvęs Britanijos premjeras Keiras Starmeris, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis (iš dešinės į kairę) „norinčiųjų koalicijos“ susitikime Paryžiuje (2026 m. sausio 6 d.)
Foto: Ludovic Marin / Pool / Reuters

Minint Ukrainos nepriklausomybės dieną, Kijeve posėdžiauja „Norinčiųjų koalicija“, vienijanti daugiau nei 30 valstybių. Susitikimui pirmininkauja Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija, o darbotvarkėje – tradiciniai klausimai: nauja ginkluotė, papildomos sankcijos Rusijai ir saugumo garantijos Ukrainai, rašo „The European Conservative “ leidinys.

Volodymyras Zelenskis ant stalo iškart padėjo konkrečius skaičius. Ukrainos prezidento teigimu, šaliai iki žiemos reikia bent 300 papildomų raketų-perėmėjų. Kijevas 2023 metais gavo 675 „Patriot“ perėmėjus, 2025 metais – 364, tačiau 2026-aisiais tikisi tik 264 raketų – tuo metu, kai Rusija intensyvina balistinių raketų ir dronų atakas.

Šis tiekimo kritimas atskleidžia gilią Europos politikos prieštarą: kiekvienas viršūnių susitikimas žada politinę paramą paversti kariniais pajėgumais, tačiau kitas susitikimas vėl prasideda nuo diskusijų, kaip užlopyti tas pačias skyles.

Nors yra tam tikros pažangos – Londonas leido dalytis įslaptinta informacija apie britų raketos Scalp gamybos komponentus, siekiant palengvinti jų gamybą Ukrainoje, o Prancūzija pažadėjo paspartinti oro gynybos priemonių tiekimą, – Kijevas lieka priklausomas nuo Vakarų sistemų.

Paramos našta vis labiau gula ant Europos pečių. Europos Komisijos duomenimis, bendra ES ir jos valstybių narių parama Ukrainai nuo invazijos pradžios siekia 220,2 mlrd. eurų, įskaitant 88,7 mlrd. eurų kariniams pajėgumams.

Papildomai numatyta 90 mlrd. eurų Europos parama biudžeto ir kariniams poreikiams 2026–2027 metais.

Kita svarbi diskusijų dalis – saugumo garantijos po galimų paliaubų. Nuo sausio mėnesio koalicija kuria Europos tarptautinę pajėgų grupę, oro ir jūrų paramą, apsaugotas saugyklas bei JAV vadovaujamą stebėjimo mechanizmą.

Liepos mėnesį vyriausybės skelbė, kad pajėgos bus pasirengusios veikti vos pasibaigus kariniams veiksmams, tačiau kada tai įvyks, lieka atviras klausimas.

Politinė architektūra toliau lenkia realybę: paliaubų nėra, garantijos neprilygsta NATO 5-ajam straipsniui, o lemiamas klausimas – ką tiksliai darytų europiečiai vėl užpuolus Rusijai – tebėra neapibrėžtas.

Nematomas frontas: demografinė krizė

Šalia šios išorinės priklausomybės slypi problema, kurios neįmanoma išspręsti vien pinigais – tai kariai.

Britanijos spauda atkreipia dėmesį į augantį moterų skaičių Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Šiuo metu jose tarnauja daugiau nei 75 000 moterų, iš jų virš 55 000 – kaip karinis personalas.

Nors privalomos moterų mobilizacijos nėra ir įstatymai numato savanorišką tarnybą, ši tendencija atskleidžia demografinio spaudimo mastą.

Dar prieš karą Ukraina susidūrė su viena sunkiausių demografinių krizių Europoje. Jungtinių Tautų duomenimis, gimstamumo rodiklis 2024 metais siekė apie 0,9 vaiko vienai moteriai, o organizacija įspėja, kad be esminių pokyčių gyventojų skaičius iki 2040 metų gali nukristi link 29 milijonų – tai būtų daugiau nei ketvirčiu mažiau nei karo pradžioje.

Europa gali siųsti raketas, paskolas ir solidarumo deklaracijas. Tačiau viršūnių susitikimuose neįmanoma „pagaminti“ gyventojų, kuriuos Ukraina praranda.

Po ketverių metų susitikimų tai tampa pagrindiniu strateginiu ribotuvu, kurio pripažinti nenori beveik niekas.