2026.08.22 07:21
Foto: infa.lt / DI
Taip, dirbtinis intelektas (ateityje) gali tapti pavojingu žmonijai, jeigu jos natūralusis intelektas nesubręs, jeigu jis liks dabartiniame lygmenyje.
Būtent pastarasis (natūralusis) sukūrė pavojingą technokratinio išsivytimo ir moralinio atsilikimo disbalansą. Net ir be DI turime visas „priemones“ ir sąlygas susinaikinimui. Tuo labiau, kai tos „priemonės“ imperinėmis ambicijomis tebesvaigstančių rankose…
- Ką apie DI žinojo Čingishanas, Hitleris, Stalinas, Polpotas ? Nieko, bet ir be jo…
- DI tik priemonė. Degtukai – dar menkesnė priemonė, bet mažamečio rankose…
- Kodėl žmogus niekaip nepasimoko iš savo klaidų, kodėl jis vis lipa ir lipa ant to paties „grėblio“?
Loginis atsakymas į šį klausimą yra, tik jis dar iš, visuotinai nepripažintos (ezoterinės), srities. Todėl vertintinas su prielaida „galimai“.
Mat į įsikūnijimą ateinanti siela, yra tik 30% individualios dvasios. O 70% jos, kitaip – aukštesnysis arba tikrasis AŠ, lieka dvasiniame pasaulyje. Į eilinį įsikūnijimą ateinanti siela, „perbrenda užmaršties upę“, ateina, kaip tuščias popieriaus lapas, tam kad praeities emocinės traumos, visoks kitoks „balastas“ netrukdytų naujoms pamokoms.
Bet ryšys (silpnesnis ar stipresnis) tarp sielos ir dvasios išlieka. Jis reiškiasi, kaip intuicija, nuojauta, kaip „vedančioji ranka“. Kuo šis ryšys stipresnis, tuo asmenybė šarmingesnė, tuo daugiau turi gabumų, talentų. Mat praeitų gyvenimų „įdirbis“ , tokiai sielai, lengviau „pasiekiamas“.
Po kūno mirties, siela „danguje“ susijungia su dvasia, su aukštesniuoju AŠ, atgaunama pilnatvė. Vėl prisimenami visi įsikūnijimai.
Ne visi rusai fašistuoja. Projekte „Касиопея“, per „jutubę“, galima pažiūrėti „čenelingus“ – klausimus – atsakymus su jau išėjusių (žinomų) žmonių dvasiomis per kontaktuotoją Iriną Podzorovą.
Primenu – ši informacija vertintina per prielaidą „galimai“. Analogiška prielaida, pvz., dėl ne plokščios, o apvalios Žemės, 17 šimtmetyje nepraėjo. Ja besiremiantys „eretikai“ buvo deginami ant laužų.
Bet dabar jau 21 – asis
Dvasinis pasaulis (pagal žvaigždžių sąjungos klasifikaciją) turi 24 lygmenis – šeši pirmieji, tai archontų (demonų), 7 – 17 vidurio, kuriame didžioji dauguma dvasių ir 18 – 24 lygmenys – angelų.
Įprastai pirmasis klausimas , kontaktuojančiai dvasiai, būna:
- Iš kokio dvasinio lygmens jos siela atėjo į paskutinį (mums žinomą) žemišką įsikūnijimą ir į kurį išėjo po kūno mirties?
Pvz. Vladimiro Lenino siela atėjo iš 18 dvasino lygmens, o išėjo į 5 lygmenį. Užduodami įvairiausi klausimai. Kodėl įvyko toksai nuosmukis? Kodėl buvo išžudyta caro Nikolajaus visa šeima? Ir t.t. ir pan.
Šiame projekte, žiūrovų pageidavimu, „pokalbiui“ jau buvo pasikviestas didelis skaičius sielų, neturinčių įsikūnijimo dabartyje. Man (probėgšmais) teko klausytis prokuratoriaus Piloto, Vladimiro Visockio, B. Jelcino, Stalino, Dostojevskio …sielų atsakymus į užduodamus klausimus.
Tai ne tik įdomu smalsumo prasme, bet ir naudinga. Naudinga, jeigu žmogus sugeba pasimokyti iš svetimų klaidų. Kaip taisyklė, nuosmukis dvasiniame lygmenyje įvyksta, dėl „prikaupto“ pykčio, pagiežos, nevilties, visų neigiamų emocijų, kurios žemina vibracijas.
Atvejų pasitaiko įvairiausių, vienos sielos pakyla net per kelias pakopas, kitos priešingai…
Viena aišku be jokių abejonių – reikia stiprinti ryšį su savo aukštesniuoju (dvasiniu) AŠ. Tai asmeninė (bet kurio žmogaus) ilgalaikė (ne vieno įsikūnijimo) programa. Ji ko gero svarbiausia, juk ne be reikalo yra pasakymas „pasaulį įmano pakeisti tiek, kiek save…“
Bet yra ir „išorinės“ pastangos, orientuotos į „kitus“, į visuomenę. Tikslu pakeisti atskirties apraiškas (konkurenciją, priešiškumą, konfliktus, karus) į kūrybą ir taikų sugyvenimą.
Atskirties atsvarai reikalingas priešingas veiksmas. Tai kas visus vienytų – bendras vardiklis. Į tokį vaidmenį, savaime prašosi, neutrali tarptautinė kalba, kuri automatiškai skatina ne konkurenciją, dėl lyderystės. o priešingai – lygiateisius, paritetinius santykius.
Juk dabartinio karo Ukrainoje pirmine priežastimi ir buvo rusų – „vyresniųjų brolių“ nepasitenkinimas ukrainiečių orientacija į vakarus, savos kalbos (kaip valstybinės) įvedimas net ir rytinėje Ukrainos dalyje, kurioje rusų dauguma.
– Ir ką, dabar mes ir mūsų vaikai turėsime tapti chachoalis? Sovietinių laiku rusui, įpratusiam visoje sąjungoje jaustis šeimininku, to jau buvo per daug…
Sovietų sąjungoje ne tik buvo statomas komunizmas, planuota ir Sibiro didžiąsias upes pasukti į priešingą pusę – į dykumas…
Nieko nuostabaus, kad ir internacionalinę visuomenę bandyta sukurti nacionalinės (rusų) kalbos pagrindu. Kas yra visiškas absurdas. Nacionalinės kalbos pagrindu galima sukurti tik nacionalizmą. Kuris savo ruožtu turi tendenciją peraugti į nacizmą, pastarasis – į šovinizmą ir galiausiai šovinizmas – į fašizmą…
Dabartinis karas Ukrainoje tėra šios klaidos logiška pasekmė. Ir būtų tikra nuodėmė iš tokios klaidos nepasimokyti.
Tad daugiatautėje Žemės civilizacijoje neutrali tarptautinė kalba yra pamatinė taikaus sugyvenimo sąlyga. Kuo greičiau mes tai suprasime, tuo greičiau išbrisime iš nesibaigiančių karų epochos.
Juk net tarp sąjungininkų pvz. ukrainiečių ir lenkų vis iškyla įtampa ir priešiškumas. O ką jau kalbėti apie priešingas stovyklas… Net Lietuvoje visą vasarą netilo diskusijos, dėl rusakalbių padaugėjimo Vilniuje, ką daryti? Gal rusų kalbą mokyklinėje programoje pakeisti kita – ispanų ar…
Bet kuri nacionalinė kalba yra svetima kitataučiui, tai paradigma. Lietuvių kalba ne išimtis. Mokytis ją kitataučiui, tuo labiau laikinai apsigyvenusiam Lietuvoje – nelogiška.
Visiškai kitaip yra su tarptautine kalba, ji ne svetima, nes neutrali. Ji – nei kieno. Į ją visų vienodos teisės… Kalbu apie esperanto. Ją išmokus, galima būtų susikalbėti visame pasaulyje. Pakaktų tik jos ir savo nacionalinės… Su viena, suprantama, sąlyga – jeigu ją išmoks pakankamas skaičius žmonių visame pasaulyje.
Ar tai įmanoma? Gal aš palauksiu, kol išmoks kiti… – Tai atsakymas, kodėl ji nepaplito masiniu pavidalu, kad būtų naudojama turizme, versle, politikoje. Idealistų, entuziastų niekada nebuvo daug, jie visais laikais – mažumoje. Bet, kaip tada išplisdavo techniniai išradimai, naujovės?
Jie buvo naudingi… Jų plėtrai (dažniausiai) neprireikdavo valstybės palaikymo.
O esperanto? Jos naudai suvokti reikalinga lakesnė vaizduotė ir valstybės palaikymas.
Sankcijų Rusijai naudingumą Lietuvos valstybė įžvelgia ir palaiko, kaip agresoriaus stabdymą. Kasmetinę akciją RADAROM, kurią organizuoja tv., valstybė taip pat palaiko, kaip pagalbą besiginančiai Ukrainai.
Abu šie veiksmai priverstiniai, kaip gaisro gesinimas, jie taktinio pobūdžio, skirti karo sustabdymui.
Esperanto ( neutralios tarptautinės kalbos) įtraukimas į mokyklinę programą būtų veiksmas strateginio pobūdžio, pasaulinės taikos pamatams padėti.
Pati tokios kalbos idėja nėra nauja. Būta apie 500 bandymų ją sukurti. Esperanto – labiausiai pavykęs variantas, pavadinimas iš (lot.) espero – viltis. Viltis žmonijai…
DIRBTINĖ kalba, skeptikų pašiepiama, kaip „distiliuotas vanduo“ , „guminė moteris“… Bet jos „dirbtinumas“ tik dalinis – unikali, loginė gramatika, o visi šakniniai žodžiai iš kitų kalbų. Todėl ją labiau tiktų tapatinti su bachvasto bite ar kokia nors mišraine, nei su distiliuotu vandeniu.
60% šakninių žodžių lotiniškos kilmės – homo (žmogus), urbo (miestas), arbo (medis); 30% slaviškos kilmės – domo (namas); 10% kitų – viro(vyras).
Gramatikoje 16 taisyklių be jokių išimčių pvz.:
- Visų daiktavardžių galūnė o – tablo (stalas), besto (gyvulys), herbo (žolė), vojo (kelias)
- Visų būdvardžių galūnė a – granda (didelis, didelė), forta (stirus, stipri), nigra (juodas, juoda)
- Moteriška giminė padaroma pridėjus priesagą in – kato (katinas), katino (katė) koko (gaidys), kokino (višta), viro (vyras), virino (moteris)…
- Priešdėlis mal suteikia priešingą reikšmę – granda (didelis), malgranda (mažas), forta (stiprus), malforta (silpnas)
- Priesaga eg didina – pordo (durys), pordego (vartai), varma (šiltas), varmega (karštas)
- Priesaga et mažina – urbo (miestas), urbeto (miestelis)
- Priesaga ač menkina – domo (namas), domačo (lūšna, bakūžė), čevalo (arklys), čevalačo (kuinas)
- Priešdėlis vir sureikšmina vyriškumą – porko (paršas), virporko (kuilys), čevalio (arklys), virčavalo (eržilas), viro (vyras), virviro (lovelasas) ir t.t.
- Panašu į „lego“, iš kiekvieno šakninio žodžio, priesagų ir priešdėlių pagalba, galima padaryti keletą išvestinių. Todėl ši kalba greičiau išmokstama, o jos „dirbtinumas“ greičiau su pliuso ženklu, nei su minuso.
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt
365
Kokia kalba seniausia pasaulyje, tokia ir turi visi mokintis, o ne kazkoki dirbtina hibru(i)da.
Kuo daugiau DI, tuo maziau zmogaus t y to rysio su dvasia.
Autorius pradeda nuo ezoterikos, o toliau jau jo pateikiamos mintys neatitinka gelminių pagrindų. Žmogaus protas tobulai vystosi tik prigimtąja kalba. Siūlyti dirbtinę esperanto kalbą vien dėl to, kad tarptautinių kalbų atstovai užsikrėtę imperializmo maru, yra keista. Juolab, kad jų nereikėtų laikyti tų kalbų savininkais. Jeigu pavyktų pasveikti nuo imperinio mąstymo užkrato, tai mokėti bent dvi tarptautines kalbas yra geriau negu dirbtinė esperanto. O tie, kurie atvyksta gyventi, pavyzdžiui, į Lietuvą, turėtų žinoti, kad gyvenimas čia yra neatsiejamas nuo Lietuvių kalbos žinojimo. Tarptautinės kalbos reikalingos tik tam, kad keliaudamas po pasaulį ir laikinai apsistodamas arba palaikydamas nuotolinius ryšius, galėtum bendrauti su tų šalių piliečiais. Ilgesnis apsistojimas svečioje šalyje prašo vietinės kalbos mokėjimo kaip pagarbos tos šalies titulinei tautai ir kultūrai. Nacionalizmas, t.y. tautiškumas, yra būtinas tautos kultūrai, tapatybei bei gyvybingumui puoselėti, bet nesiristi, kaip čia piešia autorius, šovinizmo ir fašizmo link. Toks požiūris į tautiškumą veda į tautinės, kultūrinės bei valstybinės savasties praradimą, ką dabar stebime Europoje.
Tarptautinių kalbų joks esperanto pakeisti negali be milžiniško nuostolio žmonijai. Esperanto kalba nėra sukurta jokių kultūros lobių. O štai tarptautinėm kalbom yra sukurtas kultūros lobynas, prieinamas daugybei žmonių, mokančių tas kalbas. Jeigu pasaulyje mokės esperanto, o nebus mokomasi tarptautinių kalbų, tai vien esperantą mokantys, bet nemokantys tarptautinių kalbų, neteks pasaulinio kultūros lobyno. Vadinasi, siūlymas tarptautines kalbas pakeisti esperanto kalba yra žalingas visai žmonijai.
Jokia nacionalinė kalba netinka į tarptautinės rolę, nes suteikia vienai nacijai pranašumą kitų atžvilgiu. Iš ko priešiškumas, o mažoms tautoms tokioms, kaip lietuvių, – pavojus būti surusintiems, sulenkintiems ar suanglintiems.
Geriausias pavyzdys, kokią naudą davė „tarptautinė” rusų kalba – kiek tautelių Rusijoje (Sibire) buvo nutautintos, o patys rusai ,turėdami pranašumą kitų atžvilgiu, nusivažiavo iki fašizmo…
Tiems, kuriems nereikalingi pasaulinės kultūros lobiai, matyt, taip. Bet tarptautinės kalbos yra tik nacionalinės. Pavyzdžiui, anglų ir visos kitos. Esperanto kalba yra tik sugalvota chimera. Net ir tie, kurie tapo fašistais, prieš tai yra sukaupę kultūros lobių, kurių, tapdami fašistais, atsisakė. Imkime, kad ir vokiečių kompozitorius bei žymiausius rašytojus. Bet fašizmą jie po karo pasmerkė.
Nutautinimas vyksta ne dėl kažkokios tai tarptautinės nacionalinės kalbos, bet dėl imperinio mąstymo ir nutaustančios tautos sąmoningumo aptemimo, kada nėra ryžto ir tvirtybės puoselėti savo prigimtą kalbą bei kultūrą, bet norima šlietis prie didelių tautų arba imperijų kultūrų aukojant savąsias. Bemaž, mūsų tautoje yra linkusių taip daryti. Pavojus visados slypi vidiniame pasilpime, kas yra nepalyginamai baisiau už išorės poveikį.
O iš kur imasi imperinis mąstymas?
Imperinis mąstymas kyla iš ten pat iš kur ir „noras šlietis“ prie didesnių. Tai yra iš „vertikalių“ santykių, kada vienas didelis, o kitas mažas.
Kai su rusu visi aplinkiniai kalba rusiškai, jis jaučiasi dideliu (natūralus susireikšminimo procesas). O lietuvis priešingai – su rusu kalba rusiškai, su lenku lenkiškai, su anglu – angliškai. Taip įpranta prie visų taikytis, aukojant savastį (nutautėjimo procesas).
Tokie „vertikalūs“ santykiai neišvengiami, tarptautinės kalbos rolei, naudojant bet kurią nacionalinę. Ji visada suteiks pranašumą vienai nacijai kitų atžvilgiu. O tas pranašumas ( kaip taisyklė) vietoje nestovi, jis bujoja iki nacionalizmo, nacizmo, šovinizmo ir netgi fašizmo.
Neutrali kalba į jokius „lobius“ nesikėsina, nes skirtą ne „vidiniam“, o tik „išoriniam“ naudojimui – bendravimui su kitataučiais. Ji pajėgi „vertikalius“ santykius paversti lygiateisiais, paritetiniais.
Gyvūnai vadovaujasi instinktais pvz:
– Paduotas maistas šuniui, akimirksniu „privatizuojamas“ ir ginamas. Ėdantį šunį glostyti pavojinga…
– Beždžionė siaurakakliame ąsotyje, paimtų riešutų, nebepaleidžia ir praranda gyvybę…
Instinktyvi reakcija ne svetima ir žmogui:
– Pirmajame (Rasos) komentare rašoma „Kokia kalba seniausia pasaulyje, tokią visi ir turi mokintis, o ne dirbtinę…“
– Antrajame (Argi) – „Žmogaus protas tobulai vystosi tik prigimtąja kalba…“
Abiem atvejais sureaguota instinktyviai, ginant prigimtinę (lietuvių) kalbą, lygtai esperanto būtų siūloma vietoje jos. O juk straipsnio tekste labai aiškiai esperanto įvardinta, kaip tarp- tautinė… Bendravimui tarp tautų. Jos vieta šalia nacionalinių, ir ne daugiau.