infa.lt

Thomas Cole – „Imperijos griūtis“ (Civilizacijos kryžkelė). Šaltinis: The European Conservative

Europa šiandien primena civilizaciją, kuri pamiršo ne tik tai, kuo kažkada buvo, bet ir kodėl ji apskritai atsirado. Yra kažko tragiško, šekspyriško stebint lėtą tautų, kurios pagimdė Aristotelį ir Akvinietį, Dantę ir Da Vinčį, Niutoną ir Einšteiną, Renesansą bei pramonės amžių, naikinimą. Andre Rieu griežia smuiku, kol žemynas liepsnoja, rašo Alex Tokarev ir Georgi Harizanov „The European Conservative“ leidinyje.

Išlepinta verslininkų sugeneruoto klestėjimo, užliūliuota apgaulingo saugumo jausmo, kurį sukūrė JAV karinė galia po Antrojo pasaulinio karo, ir apgauta savo elito, kuris bendras kultūras vertybes ima matyti kaip gėdingas ikiglobalistinių laikų reliktas. Atvėrusi vartus migrantams iš disfunkcinių visuomenių, nesuteikiant jokių galimybių ar reikalavimų asimiliuotis.

Tai nėra užuojauta. Tai civilizacinis aplaidumas. D. Trampas perdavė grubų, bet gyvybiškai svarbų pavojaus signalą. Žinoma, tai suteiks Europos intelektualams dar vieną priežastį nekęsti „oranžinio žmogaus“. Tai garsinis signalas, kurį valdančioji klasė mieliau nuslopintų. Europa rizikuoja „civilizaciniu ištrynimu!“ Šis perspėjimas nėra hiperbolė. Tai faktinė biblinio masto tragedijos ataskaita.

Pokyčiai ir visuomenės lūžis

Europos lyderiai yra pasibaisėję, kad Vašingtonas pagaliau garsiai pasakė tai, ką jų piliečiai pašnibždomis kalba virtuvėse, užeigose ir bažnyčiose: „Mus keičia.“ Keičia ne rasė ar etniškumas – tokie paviršiniai žymenys nenulemia tautų likimo. Keičia kultūros, kurias suformavo politinė korupcija, smurtas, mizoginizmas ir nepagarba žmogaus teisėms.

Nesuskaičiuojamos minios pabėgo iš savo tėvynių vargo tik tam, kad atsineštų būtent tuos požiūrius ir įpročius, kurie sukūrė tas pačias pelkes, iš kurių jos atvyko. Esmė ne tame, kad Europos elitas priima pakviestųjų nelegalių migrantų vertybes. Jie tiesiog niekina savąsias. Civilizacija, kuri gėdijasi pati savęs, negali prašyti kitų asimiliuotis į kažką prasmingo. Todėl atvykėliai to ir nedaro.

Kokios yra pasekmės elgiantis su imigracija kaip su dorybės demonstravimu? Kvartalai, pavirtę įstatymų nesilaikančiomis zonomis, kur policija bijo patruliuoti. Moterys ir mergaitės, kurios turi iš naujo persvarstyti savo saugumą viešosiose erdvėse, kadaise buvusiose saugiomis. Lygiagrečios visuomenės, atmetančios europines normas, vietoje to, kad prie jų prisijungtų. Miestai, kuriuos slegia nusikalstami tinklai, importuoti iš sužlugusių valstybių.

Politinis susiskaldymas ir dešiniųjų jėgos

Lengva kaltinti ES vyriausybes. Gilesnė problema yra rinkėjai, kurie nuolankiai priima savo biurokratijų tironiją, išorėn perduodami viską, kas formuoja jų dabartį ir ateitį, žmonėms, kurie nei myli savo tautas, nei jas supranta. Europiečiai tapo žiūrovais savo pačių namuose, nuskausminti komforto ir išsigandę, kad pasipriešinimas gali juos paversti nemandagiais.

Europos nuosmukio negalima sustabdyti koreguojant migracijos kvotas ar perrašant klimato reglamentus, eilinį kartą rengiant viršūnių susitikimus, leidžiant kitą direktyvą ar kuriant naują biurokratiją. Europiečiai privalo pasirinkti valstybės tarnautojus, kurie tiki, kad jų civilizacija yra verta gynybos. Didžiausia Europos konservatorių judėjimo silpnybė yra ne idėjų trūkumas, o vienybės stygiuje.

INFA.LT žinios

Vokietijai uždraudus filmą „Citizen Vigilante“ – Elonas Muskas jį visą paskelbė „X“ tinkle

Didžiojoje Britanijoje dešiniųjų lūžio linijos akivaizdžios. Konservatorių partijai vadovauja Kemi Badenoch, Nigelas Farage’as vadovauja „Reform UK“, o „Restore“ veidas yra Rupertas Lowe’as. Kiekvienas iš jų apeliuoja į skirtingą platesnio konservatyvaus elektorato instinktą, tačiau kiekvienas konkuruoja dėl to paties rinkėjų baseino. Pasekmės – susiskaldymas ir silpnumas.

Visoje Europoje dešinieji ne kartą įrodė, kad didžiausias jų priešas dažnai yra jie patys. Austrijoje koalicijos derybos tarp ÖVP ir FPÖ žlugo kilus ginčams dėl galios ir strategijos. Vokietijoje CDU patiria spaudimą iš AfD ir vidinę įtampą dėl to, kiek toli ji turėtų pasisukti į dešinę, nepaaukojant savo platesnio rinkiminio patrauklumo.

Prancūzijoje ilgą laiką vyksta varžybos tarp tradicinės golofoninės dešinės ir Marine Le Pen „Nacionalinio susivienijimo“. Šis varžymasis ne kartą suskaldė konservatorių balsus ir atidavė pergalę socialistams bei globalistams. Nyderlanduose Geerto Wilderso PVV, VVD ir naujesni dešinieji judėjimai lygiai taip pat konkuruoja tiek vieni su kitais, tiek su kairiaisiais.

Kelias į priekį ir atgimimas

Vakarai pasauliui padovanojo laisvą rinką ir teisinę valstybę. Šiandien juos kankina intervencionizmas ir perskirstymas. Štai kur europiečiai gali pasimokyti iš šalių, kurios dešimtmečius kentė marksistinę propagandą, skirtą visiems etniškumams suvienodinti. Ten sveikas nacionalizmas ir tradicinis konservatizmas buvo prikelti iš socializmo griuvėsių nuo 1989 metų.

JAV pareigūnams perspėjant, kad kai kurios NATO narės netrukus gali tapti „ne-europietiškomis“, komentatoriai rėkė apie „tolimųjų dešiniųjų kalbėjimo punktus“. Tačiau statistinės prognozės nėra ideologinės. Tai matematika – patogi ji ar ne. Civilizacija gali išgyventi ekonominius sunkumus, karus ir marus. Ko ji negali išgyventi, tai tikėjimo, kad ji yra bloga ir neturi teisės egzistuoti.

Amerika pasirinko „griežtos meilės“ požiūrį: atstatykite savo kariuomenes. Atgaukite savo tapatumą. Iš naujo atraskite moralinį pasitikėjimą, kuris kažkada pavertė Vakarus pavyzdžiu pasauliui. NATO turi būti išgelbėta prieš jai sugriūnant po pačios Europos abejonių svoriu. Europa privalo prisiimti savo atsakomybę, o ne slėptis už Amerikos galios, kartu šaipydamasi iš Amerikos vertybių.

Europos moderni ideologija – postnacionalinė technokratija – yra fantazija. Ji primygtinai reikalauja, kad kultūra būtų keičiama, sienos pasentų, duomenų analitikai galėtų planuoti mūsų gyvenimus, o vertybės būtų neprivalomos. Ji daro prielaidą, kad milijonai, importuoti iš autoritarinių ar genčių visuomenių, dainuos „kumbaya“, nes žmonės iš prigimties yra geri. Tačiau tūkstantmečiai žmogiškosios patirties teigia ką kita.

Žemynas, kuris nebeskaito Biblijos, tik lozungais gerbia teisinę valstybę, sabotuoja šeimą, bando ištrinti tautinį tapatumą, dusina laisvą verslą ir neigia asmeninę atsakomybę, negali stebuklingai paversti migrantų piliečiais, kurie tuo tiki. Bet, kaip primena Friedrichas Hayekas, socialinėje evoliucijoje niekas nėra neišvengiama, išskyrus tai, ką padaro mąstymas.

Nuosmukis nėra lemtis. Civilizacijos griūva tada, kai jos tai pasirenka. Europa gali vaikščioti fantazijoje į katastrofą, tačiau ji dar neperžengė negrįžtamumo taško. Atsinaujinimo sėklos yra matomos. Vokietija, Austrija, Prancūzija, Italija ir Nyderlandai nusigręžia nuo savo „woke“ elito. Milijonai paprastų europiečių iš naujo atranda savo paveldą ir atmeta multikultūralizmą.

Filmas „Citizen Vigilante“, kurį reklamuoja Elonas Muskas, rodo vieną iš galimų scenarijų. Nenuostabu, kad jis per vieną dieną sulaukė 20 milijonų žiūrovų. Turime padaryti viską, kas mūsų valioje, kad jo išvengtume.

Jei Europa ras drąsos priimti savo tapatybę, įsišaknijusią krikščionybėje, prote, laisvėje ir individo orume, neseniai kilęs kultūrinis nuosmukis gali virsti kitu Renesansu.

Dr. Alex Tokarev yra ekonomikos ir filosofijos docentas Nortvudo universitete. Baigęs Chemijos technologijų ir metalurgijos universitetą Sofijoje, Bulgarijoje, jis apgynė ekonomikos mokslų daktaro laipsnį Pietų Ilinojaus universitete Karbondale. Georgi Harizanov yra bulgarų politinis analitikas, komentuojantis įvairias vietos ir tarptautinės politikos temas. Jis yra Dešiniosios politikos instituto generalinis direktorius ir buvęs „Euronews Bulgaria“ generalinis direktorius.