infa.lt

FB nuotr.

Nu nea…. , negali būti, bet…. Vis dažniau tenka įtarti, kad gyvenu kažkokioje robotų valdomoje planetoje pavadinimu Lietuva.

Pasakai tam robotui, kad nenori skiepytis eksperimentiniu marmalu, jis tau atsako, kad „esi vatnikas, siekiantis žudyti žmones“.

Pasakai tam robotui, kad žmonės turi siekti taikos, o ne karo (nes karas naikina Žmonių planetą), robotas paklausia: „kiek tau Kremlius moka? “.

Pasakai robotui, kad ant savo FB rėmelio nenori kabintis svetimos vėliavos, robotas konstatuoja: „tave reikia deportuoti“ .

Pasakai robotui, kad nori Palangoje sisioti į klozetą, o ne į jūrą, robotas paklausia: „kieno Krymas, Juozai?“

Čia, beje, paskutinis topas, kuris galutinai patvirtino mano įtarimą, kad gyventi tenka robotų pasaulyje… Robotų, kurių koncepcijomis užkimštame prote dominuoja vienas čipas pavadinimu „Kieno Krymas“.

Sakyčiau, labai nesaugu. Bet iš kitos pusės žiūrint, ne viskas taip blogai.

Balyje gyvenantys mokytojai daug plačiau žiūri į žmogaus saugumą. Jų teigimu, išorinis saugumas apskritai neegzistuoja. Juk žmogus bet kada gali prarasti pinigus, verslą, rėmėjus. Bet kada gali prarasti santykius ir artimus žmones. Bet kada gali prarasti gyvybę ir sveikatą.

Bet kada gali prarasti savo profesijos paklausą. Bet kada gali prarasti namus – mat niekas nežino kada ir kur jį ištiks karo ar gamtos kataklizmų baisumai.

INFA.LT žinios

Jolanta Blažytė. Kvailumo indeksas

Tikrasis saugumas turi dvi pagrindines dedamąsias – tai vidinė stiprybė ir ribų nustatymas. Beje, ribų nustatymas – tai ne kova su robotais. Tai žinojimas, tai ištikimybė savo vertybėms, tai atskirtis tarp to, kas yra tavo, o kas tik šiukšlės, įvairiausios propagandos metodais implantuotos į nenaudojimą sąmonę.

Manau, kad tas tikrasis saugumas ir yra pagrindinis turtas ar paveldas, kurį tėvai galėtų perduoti savo vaikams. Tiesa, norint perduoti, reikia turėti. O turėti galima, reikia tik norėti…Ir nenuilstamai ieškoti.

Ir čia joks „teisingas“ politikas tame ieškojimų kelyje jums nepadės, o gal netgi pakenks.

P.S. Dažnai sulaukiu klausimo, kodėl taip retai „išeinu“ į FB-ką. Galbūt todėl, kad jau pasakiau viską, ką norėjau pasakyti. Kas norėjo, tas suprato.

O kaip su robotais? Ogi niekaip. Viskas, ką šiuo atveju galiu padaryti – tai priimti jų egzistavimą ir nemaitinti savo dėmesiu jų išpuolių tiek prieš mane, tiek prieš tuos, kurių sąmonės ribos nesibaigia ties klausimu „Kieno Krymas?“.

Šilti linkėjimai visiems…

Pirmą kartą šis tekstas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.