infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Po įrašo apie D.Pruskienės laidotuves, kurį skaitėt. Tekstas papildytas kreipimusi į Visatos Valdovą. Manau, tai to žmogaus portretas.

Yra žmogiško pavidalo monstrų, kurie mieliau praleis laidotuves, negu pripažins, kad kažkas gyveno garbingiau už juos.

Yra išdidžių drąsuolių, kurie net prie karsto pirmiausia pasitikrina, į kurią pusę pučia vėjas.

Kovoti su mirusiais – vienintelis dalykas, kurį tikrai sugebat. Vienas apsimetęs negyvu. Kitas – išvykęs atostogų, nors atostogos tau nepriklauso.

Keršyti mirusiajam – maždaug tas pats, kas laimėti šachmatų partiją prieš tuščią lentą ir didžiuotis pergale, ar ne, šachmatininke? Į laidotuves neateini todėl, kad mirusioji buvo per daug svarbi.

Tau atrodo, kad neatėjęs dar kartą ją nubausi ir pažeminsi. Visą gyvenimą laukei tos dienos, kai pagaliau pasijusi nugalėjęs. Bet mirtis neturi nei pergalių, nei pralaimėtojų.

Tik labai tiksliai parodo, kas visą gyvenimą buvo laisvas, o kas sėdėjo savo pavydo narve. Pavydas – svarbiausias tavo apgailėtino gyvenimo darbas. Jį dirbi be išeiginių, algą moki pats, o naudos gauna tie, ant kurių švirkšti savo nuodus.

Kape guli ne tik žmogus. Ten guli visi tavo prasimanymai, visos paskleistos paskalos, visi kruopščiai lipdyti šmeižtai. Kaip gaila – jų nebegalėsi papildyti naujomis serijomis.

Nes nebėra kam atsikirsti, nebėra kam gintis. Lieki tik tu su savo voro sąžine. Ir bandai paslėpti kaltę po dar didesne neapykanta. Baisiausia, kad melavai sau.

Pripažinti, kad daugelį metų sąmoningai darkei kito žmogaus vardą, būtų tas pats, kaip viešai pasakyti, kad didelė tavo gyvenimo dalis buvo skirta griovimui. Todėl kiekvienas geras žodis apie mirusįjį tau skamba kaip kaltinimas.

Kiekviena nuoširdi užuojauta – kaip liudytojų parodymai Tikrojo Teismo byloje, kurios tikiesi niekada nesulaukti. Bet sulauksi jau greit.

Jūs nekenčiat mirusiojo net labiau negu šiam gyvam esant. Gyvas žmogus galėjo paneigti melą, o mirusiojo vardą jau gina atmintis, su kuria bylinėtis gerokai sunkiau.

Todėl renkiesi vienintelį tau likusį kelią – neateiti. Nes vengi akimirkos, kai pirmą kartą gyvenime tektų susitikti su pačiu savimi.

O juk būtų užtekę ateiti. Tyliai atsistoti tarp kitų, nulenkti galvą ir bent kartą gyvenime nieko nebevaidinti. Tą akimirką būtum ne pažemintas, o pakeltas ir žmonių, ir Dievo akyse.

Nes atleidimo vertas tas, kuris išdrįso pripažinti savo nuodėmę. Ji seniai yra tau atleidusi. O ką gavai tu? Tuščią kėdę laidotuvėse, dar vieną melą sau ir paskutinę pergalę prieš tą, kuri jau nebegalėjo paspausti ištiestos rankos?

Didžiausias pralaimėtojas ne tas žmogus, kurį palaidojom. Kaip ir visos tavo pergalės – nugalėtasis išėjo laisvas, o „nugalėtojas“ liko pūti savo neapykantos išskyrų dvoke.

Tie, kurie išeina, išsineša viską. Ir galimybę susitaikyti. Ir paskutinę tavo progą bent kartą gyvenime pasakyti: „Aš klydau, atleiskit.“ Todėl tau atleidimo taip pat nebus.

Niekada

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.