infa.lt

Seimo sprendimas anuliuoti anksčiau suplanuotus saugiklius dešimtokams ir abiturientams šalyje oficialiai įteisina reiškinį, kurį švietimo ekspertai vadina akademine infliacija.

Panašiai kaip ekonomikoje, kai į rinką paleidžiami jokiomis realiomis gėrybėmis nepadengti pinigai, švietimo sistemoje nuvertėja patys brandos atestatai bei vidurinio išsilavinimo statusas.

Tačiau įdomiausia šio proceso dalis – politinis teatras. Dabartiniai valdantieji šį kokybės kartelės nuleidimą visuomenei bando pateikti ne kaip atsitraukimą, o kaip didvyrišką moksleivių „išgelbėjimą“ iš „perteklinių žinių“ gniaužtų.

Valdančiųjų retorika: reikalavimai kaip „netikėtas užpuolimas“

Socialdemokratų dominuojamos daugumos atstovai viešai giriasi užkirtę kelią buvusios valdžios reformoms, lyg būtų atlikę humanitarinę misiją.

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys, socialdemokratas Darius Jakavičius sprendimą atsisakyti trijų valstybinių egzaminų reikalavimo komentuoja kaip kovą prieš „perteklinius reikalavimus“, kurie neva „pasmerktų vaikus nesėkmei“.

Jam antrina naujai prisiekusi švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė, teigianti, kad kartelės nuleidimas yra būtinas norint „išvengti staigių pokyčių“ ir „netraumuoti reformų nukamuotų moksleivių“.

Šioje retorikoje bandoma sukurti naratyvą, kad naujieji reikalavimai moksleivius užklupo visiškai netikėtai, lyg kokia stichinė nelaimė. Tačiau tiesa yra visiškai kitokia:

Laiko pasiruošti buvo daugiau nei pakankamai: Švietimo įstatymo pataisos, numačiusios trijų egzaminų reikalavimą ir dešimtokų slenkstį, Seime buvo priimtos dar 2022 metais.

Moksleiviai, mokytojai ir mokyklų administracijos apie būsimus pokyčius žinojo ketverius metus. Teigti, kad 2026-ųjų rudenį turėję įsigalioti reikalavimai yra „netikėti“, yra tiesioginis visuomenės klaidinimas, siekiant pateisinti pačios sistemos negebėjimą paruošti vaikus šiems pokyčiams.

Dešimtos klasės slenksčio panaikinimas: išsilavinimas be žinių filtro

Dar viena „gelbėjimo operacijos“ dalis – sprendimas atsisakyti reikalavimo pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP) išlaikyti bent ketvertui, norint tęsti mokslus gimnazijoje.

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė, socialdemokratė Jurgita Šukevičienė džiaugiasi, kad taip buvo užkirstas kelias „užtrenkti duris jaunuoliams siekti vidurinio išsilavinimo“.

Anot jos, reikalavimas dešimtoje klasėje pademonstruoti bent minimalias ketverto vertas žinias yra ne kas kita, o „vaikų baudimas“ ir „atranka pagal analogiją su laisvąja rinka“.

Šio barjero atsisakymas reiškia, kad valdantieji patys legalizuoja situaciją, kai akademinių pagrindų neturintis jaunuolis be jokių kliūčių perkeliamas į vienuoliktą klasę. Tai ne padeda mokiniui, o tiesiog nustumia problemą dvejais metais į priekį, paliekant ją spręsti brandos egzaminų metu.

Dviejų egzaminų kartelė: brandos atestatas už minimumą

Sprendimas palikti galioti reikalavimą išlaikyti tik du valstybinius brandos egzaminus (vietoj planuotų trijų) yra dar vienas žingsnis žemyn kokybės kartelės prasme.

Šalies gimnazijoms ir profesinėms mokykloms siunčiamas aiškus signalas – valstybė nereikalauja iš jūsų visapusiško pasirengimo.

Pagal Seimo antradienį priimtą sprendimą, matematika brandos egzaminuose faktiškai tampa pasirinktiniu dalyku norint tiesiog įgyti vidurinį išsilavinimą ir gauti brandos atestatą:

• Kas privaloma norint gauti atestatą: Reikia išlaikyti tik 2 valstybinius brandos egzaminus. Vienas iš jų privalomai turi būti lietuvių kalba ir literatūra.
• Kas nutinka su matematika: Antruoju egzaminu moksleivis gali rinktis bet kurį kitą dalyką – užsienio kalbą, istoriją, geografiją, biologiją ar dailę. Matematikos egzamino moksleivis gali apskritai nelaikyti ir vis tiek sėkmingai gauti brandos atestatą.
• Sulanuotas selektyvumas: Matematika išlieka privaloma tik tiems abiturientams, kurie pretenduoja stoti į valstybės finansuojamas vietas aukštosiose mokyklose (universitetuose ir kolegijose). Tačiau norint tiesiog baigti mokyklą, gauti atestatą arba stoti į mokamas vietas bei profesines mokyklas – matematikos egzaminas tampa visiškai pasirinktiniu reikalavimu.

Šis modelis veikia kaip filtras, kurį galima pavadinti „protų atrinkimu už valstybės pinigus“:

• Valdžia nusiplauna rankas: Ji nebando pakelti bendro visų šalies moksleivių matematinio raštingumo lygio. Vietoj to, ji tiesiog nusigriebia grietinėlę – susirenka pačius stipriausius, gabiausius protus, kurie sugeba išlaikyti matematiką, ir jiems atveria nemokamo mokslo duris.
• Likusiems – „antros rūšies“ atestatas: Visiems kitiems leidžiama nusileisti iki minimalaus pasipriešinimo linijos. Jie gali visiškai nemokėti matematikos, gauti atestatą, bet iškart yra nustumiami į mokamas studijų vietas arba žemos kvalifikacijos darbo rinką.

Tai nebėra švietimo sistema, kuri siekia kelti bendrą visuomenės išsilavinimo lygį. Tai yra sistema, kuri selektyviai atrenka elitą, o visus kitus palieka už borto, prieš tai dar raminamai patapšnojusi per petį: „nesijaudinkite, mes jus išgelbėjome nuo perteklinio streso“.

Pakanka minimalių pastangų, kad gautum tą patį vidurinio išsilavinimo dokumentą, kurį anksčiau mokiniai turėjo išsikovoti rimtesniu akademiniu darbu.

Tokiu būdu pati valdžia devalvuoja savo išduodamus diplomus, o aukštosioms mokykloms palieka pareigą vykdyti pirminių žinių spragų lopymą pirmame kurse.

„Pandeminė korta“ kaip universali reformų stabdymo priemonė

Politiniame lygmenyje šis kartelės nuleidimas dangstomas „pandeminės kartos“ trauma. J. Šukevičienė primena, kad dabartiniai dešimtokai mokėsi pandemijos sąlygomis ir patyrė didžiausių praradimų, todėl dabar kelti jiems reikalavimus būtų neteisinga.

Tačiau chronologija rodo ką kita: aktyvusis pandemijos ir nuotolinio mokymo pikas Lietuvoje baigėsi prieš ketverius metus. Dabartiniai dešimtokai tuo metu buvo pradinių klasių moksleiviai.

Teigti, kad praėjus ketveriems metams sistema vis dar negali reikalauti elementaraus ketverto už pagrindinio ugdymo programą, yra ne kas kita, o populistinis bandymas trumpalaikiu moksleivių bei jų tėvų patogumu nusipirkti politinį populiarumą.

Akademinė infliacija pavojinga tuo, kad jos pasekmės pasimato ne iš karto. Šiandien supaprastinus taisykles, valdantieji maudosi laurų spinduliuose kaip „vaikų gelbėtojai“, o visi kiti lieka patenkinti – mažiau streso moksleiviams, mažiau nepatogių klausimų mokyklų vadovams.

Tačiau po kelerių metų valstybė susidurs su skaudžia realybe: formaliai turėsime šimtus tūkstančių vidurinį išsilavinimą turinčių jaunuolių, kurių realios žinios neatitiks net minimalių šiuolaikinės darbo rinkos reikalavimų.

Pabaigai

Verta pažymėti, kad sprendimai dėl ilgalaikio nuotolinio mokymo ir griežtų izoliacijos priemonių pandemijos laikotarpiu parlamentiniu lygmeniu buvo priimti bendru sutarimu, kuriam aktyviai pritarė ir dabartinės valdančiosios koalicijos atstovai.

Šiandien tie patys politiniai sprendimų priėmėjai moksleivių patirtus ugdymo praradimus dažnai įvardija kaip išorinę, nuo jų nepriklausiusią aplinkybę.

Susidaro paradoksali situacija: politinės jėgos, savo balsais prisidėjusios prie mokyklų fizinio uždarymo ir nuotolinio mokymosi įteisinimo, dabar šių sprendimų pasekmes siūlo kompensuoti ne papildomomis akademinėmis priemonėmis žinių spragoms lopyti, o tiesiog paties žinių vertinimo reikalavimų sušvelninimu.