infa.lt

Arvydas Daunys. Lietuvoje nėra lyderių? Pasekmių baimė stabdo žingsnius pasikeitimų link

31 kovo
20:39 2017

Arvydas DaunysPradėsiu nuo nuvalkiotos temos, – visi Lietuvoje (tie kurie domisi) žino pagrindines bėdas, dėl kurių šalis jau linksniuojama ir ES. Tai yra žemi atlyginimai (esant vidutiniam BVP), didžiulė emigracija, didelė korupcija (plius politinė korupcija), šešėlis, demografija, socialinė atskirtis, atlyginimų žirklės ir t.t. ir pan.

Visi šie rodikliai vos ne kasdien yra linksniuojami Lietuvos viešojoje erdvėje, spaudoje, tačiau nežiūrint į tai, niekas valstybėje nesikeičia į gerąją pusę. Lyg nieko nebuvo sakyta.

Žmonės ne akli, jie mato, kad visos šios kalbos šioje sistemoje ir liks tik kalbomis, nes 26 metus pasikeitimai vyksta tik į blogąją pusę. Jie negali aiškiai atsakyti, kas dėl to kaltas, nes neturi tiek laiko gilintis į visas politines ir teisines peripetijas, kurių pasekoje atsidūrėme ten, kur esame. Todėl viskuo kaltina valdžią.

Tą, kuri buvo ir tą, kuri yra dabar. Valdžia tai blogis, o politika tai purvas. Kodėl politika tai purvas? Nes politikas privalo laviruot, jis neturi būti prognozuojamas, jo kelias – tai kompromisų kelias.

Todėl politikoje principais beveik niekas nesivadovauja. T.y. ideologiniais principais. Juos pakeičia tikslai. Vadovaujamasi interesų grupių deleguotais tikslais, kurių dažniausias – tai pelninga ir saugi interesų grupės padėtis verslo bei politinėje erdvėje. Na ir žinoma teisėsaugos srityje.

Politikai be principų dažniausiai vadovaujasi verslo interesais, nes verslas, nežiūrint į paramą partijoms ribojančius įstatymus (priimtus pačių politikų) finansiškai remia palankius jam politikus rinkimų metu, vėliau mainais gaudamas palankius įstatymus savo veiklai ir, ne paslaptis, daugybę pelningų valstybės užsakymų, apeinant tuos pačius korupcinių landų kupinus įstatymus. Ranka ranką plauna.
Arvydas Daunys

Šio modelio dėka šalyje vieni lobsta, o kiti skursta. Vidurys nyksta. Nes BVP ne guminis, ir, jei vieni pasiima liūto dalį – kitiems lieka trupiniai.

Tie politikai, kurie vadovaujasi principais ir morale – patenka į politikos užribį, nes interesų grupėms jie nenaudingi, o dažnai net ir kenkia, todėl jiems stengiamasi neduoti jokio TV eterio ir nepublikuoti jų pasisakymų didžiuosiuose portaluose. Jų pasisakymai verčia nepatogiai pasijusti tuos, kurie vadovaujasi kitomis dimensijomis. Todėl jie tiesiog pamirštami ir ignoruojami. Lietuvos žmonėms jie neegzistuoja – jų nėra.

Todėl neišvengiamai rinkimuose visada vyrauja tie patys veidai, o išrinktųjų sąrašuose tos pačios pavardės ir partijos. Kas nebūtų blogai, jei jos sugebėtų savo politikoje aprėpt valstybės interesus. Tačiau bėda ta, kad jų realiai vykdoma politika tėra tik ES fondų įsisavinimas ir ES direktyvų vykdymas, visiškai neatsižvelgiant į valstybės būtinuosius prioritetus.

Na ir žinoma, jau minėtų interesų grupių poreikių įgyvendinimas politinėmis priemonėmis ar, sakykim tiesiai – korupciniais modeliais, tiesiogiai ir nuosekliai bloginantis situaciją valstybėje. Nuolatinis blogėjimas. Tą rodo visi statistiniai rodikliai.

Ir nežiūrint į tai, kad visuose valdžios lygiuose yra linksniuojamas žodis „korupcija“ – niekas iš esmės nesikeičia. Nes šiandienė politika, tokia, kokia ji yra, pastatyta ant korupcijos pamatų. Todėl keistis negali, nes neliks pačios politikos kaip tokios. „Riestainio ir bizūnėlio“ politikos. Kur ir riestainį, ir bizūnėlį laiko tas pats subjektas.

Ir sprendžiant pagal viską, kol šios interesų grupės bus valdžioje per savo valdomas/įtakojamas partijas – situacija valstybėje nesikeis. Jei, žinoma, ji nors teoriškai dar gali keistis. Nes kai kurie specialistai sako, jog, jau peržengta negrįžtama riba. Aš asmeniškai dar nesu tiek pesimistas.

Ko iš esmės trūksta, kad galima būtų bent jau pradėti tikėtis pasikeitimų valstybės politikoje savo piliečių atžvilgiu?

Piliečiai turi ir būti/tapti ta valstybe. Piliečiai = valstybė, kurių gerovė turi būti pats pirmasis išrinktųjų prioritetas. Ne verslo paimto atskirai nuo valstybės interesų, o verslo pačios visuomenės kontekste, t. y. valstybės, kur verslas yra vertinamas, kaip nedaloma visuomenės dalis ir negali tikėtis aukštesnio prioriteto, nei nepriskiriama verslui visuomenės dalis. Kaip širdis ar kepenys, ar inkstai negali būti svarbesni už kitus organus, nes organizmas gerai veikti gali tik teisingai veikiant visoms jo grandims.

Valstybė – tai tas organizmas, kuris, vaizdžiai šnekant, šiandien nukraujuoja, netekdamas darbingiausių savo piliečių ir imuniteto kaip gynėjo. Nes imunitetas, vėlgi, vaizdžiai šnekant, ėmė kovoti prieš patį organizmą, virsdamas vėžine forma.

Visą tą sustabdyti gali pati susitelkusi visuomenė, jei to nesugeba ar nenori valdantieji. Tiesiog perimdama prioritetų valstybėje dėliojimo teisę iš šiandien valdžioje sėdinčių prekeivių,  naudą valstybei skaičiuojančių tik pinigine išraiška. Šiandienos pavyzdys – jei mokykloje sumažėjo mokinių – ją reikia uždaryt. Nes, esą ekonomiškai neapsimoka. O, kad reikėtų keisti pačią politiką, kurios pasekoje mažėja mokinių, kad ji leistų išlaikyti tą buvusį mokinių skaičių, kad jų tėvai niekur neišvažiuotų ir gimdytų gerindami demografinę situaciją, panašu, jog tą suvokti pernelyg sudėtinga.

Kadangi šiandien kalbama, jog Lietuvoje nėra lyderių, kurie galėtų prisiimti atsakomybę ir surinkti apie save kritinę gyventojų masę, norinčią permainų valstybėje į gerąją pusę – panagrinėkime šį klausimą išsamiau, galbūt pasirodys, jog klystame.

Politiniai lyderiai, – jų nėra ar jie tik nelenda į pirmąsias eiles? Kas šiandien gresia galimam lyderiui?

Pirmiausia, kaip jau minėjau, pilnas ignoravimas ir užmarštis. Su juo niekas iš žiniasklaidos priemonių nenori bendrauti iki pat to momento, kol tas tampa neišvengiamu, t. y. kai jis jau ir taip tampa žinomu ir ignoravimas neatlieka savo funkcijos.

Sekantis etapas, jį visi žino ir mato šiandien, – purvo vonios, siekiant padaryti būsimą lyderį paprastu marginalu-populistu visuomenės akyse, ir nepageidaujamu jo darbdavio akyse, jei jis dirba kažkokį samdomą darbą. Tai yra, paliekant jį ekonominėje duobėje – bedarbiu.

Mes galime prisiminti Andriaus Tapino (žurnalisto) darytą spaudimą Kauno savivaldybei vien dėl Saulės Šerėnienės išsakytos nuomonės, po ko jai buvo pareikštas įspėjimas iš darbovietės. Ji jau bijos dar kada nors atvirai išsakyti savo poziciją. Baimė prarasti darbą labai geras spaudimo įrankis. Ypač žurnalistais save laikančių asmenų rankomis. Valdžia esą ne prie ko – tai spauda kalta.

Ir tas mūsų būsimas lyderis, turintis visas reikalingas savybes vesti žmones paskui save, bet tuo pačiu turintis ir tam tikrų įsipareigojimų šeimai (jis būtinai turi turėti šeimą, kaip visi normalūs žmonės), turės labai gerai pagalvoti ar, net turėdamas visas reikalingas savybes jis gali-turi teisę rizikuoti savo šeimos gerove. Nes įvykus purvinam puolimui, purvu gali būti aptaškyti ir visi jam artimi žmonės. Ir likti be darbo, be pajamų ir be draugų, kurių dalis gali nusisukti. Tokių atvejų jau būta. Ir mes žinome kaip tas daroma, todėl didelė dalis žmonių bijo net paprastai uždėti „Patinka“ Facebook socialiniame tinkle „slidžios“ temos atžvilgiu, nes tas gali turėti kažkokias pasekmes.

Baimė tvyro Lietuvoje. Ne mirties ar fizinių represijų baimė. Baimė būti išpurvintam sunkiai nusiplaunamu, o kartais ir visam laikui prilimpančiu purvu, kurį dosniai šlaksto užsakomoji žiniasklaida. Ir kurio pasekmė gali būti visai realios „ekonominės sankcijos“ visam likusiam gyvenimui.

Vienintelis būdas turėti lyderius, galinčius eiti į priekį ir vesti paskui save kitus, – yra finansinė nepriklausomybė nuo dabartinės sistemos. Tam reikalingas suvokimas, jog, jei mes norime, kad kažkas už mus kažką darytų, dirbtų mūsų labui – jiems reikia garantuoti materialinį palaikymą. Ir jis gali būti visai nedidelis vienos komandos atžvilgiu – 10 tūkstančių žmonių savo kasmėnesiniais 10 €u įnašais nesunkiai gali išlaikyti daugiau kaip 150 žmonių komandą, kryptingai veikiančią numatyta linkme. Aš manau, jog Lietuvoje surastume tokį skaičių žmonių, pasiryžusių tokiai finansinei aukai. Ji galėtų būti ir mažesnė – viskas priklausytų nuo dirbančių žmonių skaičiaus.

Svarbu pradėti suprasti, kad bet kurios idėjos įgyvendinimui yra reikalingas materialus pagrindas. Šiuo atveju pinigai. Tą seniai suprato politinis isteblišmentas – todėl jis niekada ir nepralaimi. Jis neieško idėjų – jis ieško rėmėjų. Kas turi pinigų – tas ir valdo.

Kas turi pinigų – turi ir veiksmų laisvę, pasirinkimo laisvę. Laisvę pasirinkti tai, kas atrodo reikalinga, o ne tai, ką leidžia aplinkybės. Pinigai suteikia galimybę pasukti aplinkybes rinkama linkme.

Todėl, šiandien būtina pradėti realiai žvelgti į situaciją ir ieškoti finansinių rėmėjų, norinčių situacijos normalizavimo šalyje. Jų tikrai yra, nes verslo žmonės – jie nenori chaoso valstybėje, kuris būtinai įsivyraus, jei valstybės politika bus ir toliau vykdoma ta pačia kryptimi. Verslui reikalingas stabilumas, kurio nematome jau 27 metus. Stabilumas ir politikos tęstinumas, kurio taip pat nėra.

O nėra todėl, kad kiekvieni nauji valdantieji kažkodėl tiki, jog jie vieninteliai sukurs rojų valstybėje, kai iš tiesų vieną chaosą tik pakeičia kitu. Jeigu būtų, tegu ir blogi, tačiau nuolat tie patys veikiantys įstatymai – visi prie jų prisitaikytų, priprastų, ir kažkaip gyventų. Bet, kai įstatymai blogi ir dar nuolat keičiasi – prie to priprasti neįmanoma – ką puikiai iliustruoja kasmet Lietuvą paliekantis Marijampolės dydžio (pagal žmonių skaičių) miestas.

Nuo to kenčia visi – valstybė – prarasdama mokesčius, verslas – prarasdamas darbuotojus, rinka – prarasdama pirkėjus, o su tuo ir perspektyvas verslui, ir visuomenė, prarasdama viltį, kad galėtų būti geriau. Tai šiandien uždaras ratas.

Ir pirmiausiai valstybei reikalinga viltis, – viltis, kad gali kažkas pasikeisti. Todėl kreipiuosi į būsimus lyderius ir jų komandas – ieškokite finansinių rėmėjų. Jų tikrai yra. Joks verslas valstybėje negali egzistuoti be žmonių – darbuotojų,  pirkėjų ir vadovų. Todėl verslui bet kuriuo atveju teks užmokėti, norint įvykdyti taikius pasikeitimus ir išlaikyti stabilumą. Dabartinė valdančioji sistema to jau nebegali iš principo. Nes net nežino, kas tai yra. Neturi tokios patirties.

Verslininkai, – paremkite besikreipiančius, pasikeitimų valstybėje siekiančius žmones – jūs sugebate ir mokate atsirinkti, kas iš tikro vertas būti lyderiu. Nes tik susitelkusi visa visuomenė gali išlikti artėjančiame chaose, kurį bando nuslėpti isteblišmentas po skambiomis frazėmis, esą „viskas gerai – pirmyn Europa!“ Europa pasiruošusi byrėjimui į sudedamąsias dalis, ir Brexit – tai pirmas aiškus signalas.

Atėjo pasikeitimų laikas – laikas keistis ir keisti mąstymą bei politinę orientaciją stabilumo ir politinio tęstinumo vardan. Valstybės politika turi būti nukreipta visos visuomenės prioritetams, o ne kažkurio vieno jos sluoksnio. Tik tokiu atveju dar gali būti įmanoma atgaivinti tikėjimą tuo, jog Lietuva dar gali išlikti. Tikėjimą ir bent kažkokias perspektyvas.

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad informacija, pateikta infa.lt svetainėje buvo jums kažkuo naudinga, jūs galite prisidėti paremdami ją Jums patogiu būdu

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 190

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Tomai, negalima taip negražiai atsiliepti apie mūsų dabartinėje valdžioje esančius buvusius komunistus vei įslaptintus KGB...

Okupacijos laikų kolaborantas su daugiau kaip 30 m. narystės TSKP stažu man ne autoritetas. Kandidatas...

2030 m. paties seimo gali nebūti. Bus eurosojūzo vietinė taryba....

Blazyte, laiskas keisti straipsniu fotografijas, ta su raudona ir su violetine jau smarkiai nusidevejo, reiktu...

o kiek žmonių psichologine prievarta buvo verčiami skiepytis " išmes iš darbo", "negalėsi maisto nusipirkti...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....