infa.lt

Foto: Augustas Didžgalvis – Own work, CC BY-SA 4.0, Link

Kartą, nelabai seniai, vienoje šalyje buvo sumanyta pastatyti dvi koncertų sales. Viena iškilo ant Tauro kalno Vilniuje, kita – Kaune, prie Nemuno. Abi turėjo tą pačią paskirtį – tapti namais muzikai.

Tačiau čia pasaka baigiasi ir prasideda skaičiai: viena salė kainuoja 138 mln. eurų, kita – 76 mln. eurų. O tarp jų – apie 60 mln. eurų skirtumas, kurio iki šiol niekas įtikinamai nepaaiškino.

Sąžiningumo dėlei – projektai niekada nebūna visiškai identiški. Tauro kalno reljefas, tikėtina, sudėtingesnis nei Kauno pakrantėje, gruntas gali reikalauti specifinių pamatų, o statyba miesto centre visada brangesnė nei mažiau urbanizuotoje teritorijoje. Tokie veiksniai gali pagrįsti tam tikrą kainos skirtumą – 15, galbūt net 25 proc.

Bet ar jie pagrindžia 82% brangesnę statybą? Ar sudėtingesnis reljefas paaiškina, kodėl projektavimas Vilniuje kainavo 7 kartus daugiau nei Kaune – juk tai popierinis darbas, ne fizinė statyba ant kalvos?

Kai skirtumas siekia dešimtis milijonų, o ne kelis procentinius punktus, bent jau man techniniai paaiškinimų neužtenka – reikia skaidraus, detalaus sąmatos palyginimo, o ne bendro pareiškimo apie „skirtingas krabų lazdelių kainas”.

Faktai:

• Kaina už m²: Kaunas – ~3300 Eur/m². Vilnius – ~5750 Eur/m². 74 proc. brangiau.
• Kaina už vietą žiūrovui: Kaunas – ~34 500 Eur. Vilnius – ~62 700 Eur. Beveik dvigubai brangiau.
• Projektavimo kaina: Vilniuje – 7 mln. Eur. Kaune – apie 1 mln. Eur. 7 kartus brangiau.
• Finansavimo šaltinis: Kaunas investuoja tik savo, savivaldybės uždirbtus pinigus – kiekvienas euras stebimas vietos tarybos. Vilniaus projektą finansuoja valstybės biudžetas – visos šalies pinigai, be tiesioginės vietos bendruomenės kontrolės.

O kelis kilometrus nuo Tauro kalno, Olandų gatvėje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai – būsimi Lietuvos vardą garsinsiantys muzikai, kompozitoriai, dirigentai – šiandien mokosi pelėsiais dvelkiančiose, apleistose patalpose.

Nes vienintelio Lietuvoje Muzikos fakulteto statyba sustabdyta ties „ženkliai išaugusiu biudžetu” ir neaiškiu finansavimo grafiku.

Ironija tokia: tapę garsenybėmis, jie galės koncertuoti prabangioje salėje, už kurios permoką jau šiandien moka tie patys mokesčių mokėtojai, kurių vaikams pelėsis fakulteto sienose – kasdienybė.

60 mln. Eur permokos užtektų, kad Muzikos fakultetas būtų pastatytas ne vieną, o du kartus.