infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Vilnius. Trišalėje taryboje darbdaviams ir profesinėms sąjungoms neradus bendro sutarimo su Vyriausybe, pastaroji vienašališkai patvirtino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) pateiktą projektą.

Nuo 2027 metų sausio 1 dienos minimali mėnesinė alga (MMA) Lietuvoje didės 92 eurais ir sieks 1245 eurus neatskaičius mokesčių (šiuo metu nustatytas 1153 eurų dydis).

Minimalus valandinis atlygis atitinkamai augs 8% ir sieks 7,61 euro. Skaičiuojama, kad šis sprendimas palies apie 140 tūkst. darbuotojų.

Tačiau už skambių frazių apie „kovą su skurdu“ slepiasi skaičiai, rodantys, jog didžiausia šio sprendimo naudos gavėja vėl taps pati valstybė.

Didysis mokesčių kabliukas: NPD augimas dirbtinai atsilieka

SADM skaičiavimais, minimalią algą gaunančių darbuotojų pajamos „į rankas“ kitąmet padidės 56 eurais ir pasieks 902 eurus. Tai reiškia, kad iš 92 eurų padidinimo darbuotojas pamatys tik dalį, o likusius 36 eurus (apie 39% sumos) mokesčių pavidalu iškart susirinks valstybė.

Nors valdžia deklaruoja, kad nuo 2027 m. sausio 1 d. bazinis neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD) bus indeksuojamas, čia išaiškėja nuslėptas finansinis mechanizmas. Startinė indeksavimo suma bus 2026 m. galiojęs 747 eurų NPD, kuris bus didinamas pagal 2026 m. vidutinio darbo užmokesčio (VDU) augimą. Prognozuojama, kad NPD pakils iki maždaug 780–795 eurų (apie 5–6 proc.).

Tai reiškia, kad MMA kitąmet keliama sparčiau (8%) nei indeksuojamas pats NPD (5–6%). Šis chroniškas ir dirbtinis NPD atsilikimas nuo MMA augimo tempo liudija pasikartojančią schemą: vyriausybė sukuria finansinį langą, per kurį mokesčių našta mažiausiai uždirbantiems ne švelnėja, o auga, taip garantuotai pildant valstybės iždą.

Analogiškas modelis buvo pritaikytas ir 2026 m. pradžioje, kai MMA pakėlus 11,1%, bazinis NPD buvo įšaldytas ties senuoju 747 eurų tarifu.

Lengvata už vaikus – tik po pusantrų metų

Kitas valdžios pristatomas pasiekimas – nuo 2027 m. sausio 1 d. grąžinamas papildomas NPD už vaikus (PNPD), kuris sieks 1044 eurus per metus (arba 87 Eur per mėnesį) už kiekvieną vaiką.

Tačiau ši suma nurodo tik neapmokestinamąją bazę, o ne realias išmokas. Kadangi GPM tarifas siekia 20%, reali finansinė nauda „į rankas“ sudarys maksimaliai iki 208,8 euro per metus (apie 17,4 euro per mėnesį) už vieną vaiką.

Įstatymo detalės atskleidžia, kad šis papildomas NPD bus taikomas tik metinėje pajamų deklaracijoje, o ne kas mėnesį atlyginime. Tai reiškia, kad net ir šiuos simbolinius pinigus tėvai ir globėjai savo kišenėse pamatys tik 2028 metų pavasarį, deklaruodami praėjusių metų pajamas. Visus 2027 metus šios lėšos suksis valstybės biudžete kaip nemokama paskola valdžiai.

Smulkiajam ir šeimos verslui – mokesčiai už „orą“

Sprendimas vienašališkai kelti MMA priimtas po to, kai darbdavių organizacijos atsisakė palaikyti tokį modelį Trišalėje taryboje. Verslo atstovų vertinimu, valstybės pasirinkta strategija kelti MMA neapmokestinamojo minimumo sąskaita reiškia, kad darbdaviams didėja ne tik tiesioginė algų našta, bet ir privalomi sumokėti mokesčiai, nors jokia papildoma pridėtinė vertė įmonėse nėra sukuriama.

Šis sprendimas tampa itin skausmingas mažiausiems rinkos dalyviams – smulkiesiems ir šeimos verslams regionuose, pavyzdžiui, mažų parduotuvėlių savininkams, kurie patys dirba savo įmonėse. Tokie verslai dažnai sugeneruoja pajamas, leidžiančias realiai išsimokėti tik minimalų ar net mažesnį (pavyzdžiui, 600 eurų) atlyginimą.

Tačiau vienašališkai užkėlus MMA kartelę, valstybė reikalauja mokesčius ir „Sodros“ įmokas skaičiuoti nuo nustatytų oficialių algos „grindų“. Smulkiesiems verslininkams tai reiškia prievolę mokėti didesnius mokesčius nuo pajamų, kurių įmonė faktiškai neuždirba.

Be to, augantis MMA automatiškai kelia VSD ir PSD įmokų bazę savarankiškai dirbantiems asmenims.

Regionų realybė prasilenkia su ministerijos teorija

Nors ministerija, remdamasi teoriniais modeliais, tikina, kad MMA didinimas paskatins ilgalaikius bedarbius regionuose sugrįžti į darbo rinką, realybė Lietuvos regionuose yra visiškai kitokia. Mažesniuose rajonuose juntamas ne darbuotojų, o elementarus darbo vietų trūkumas, todėl bedarbiai dažnu atveju paprasčiausiai neturi kur sugrįžti – aktyvios darbo rinkos ten nėra.

Užuot sprendęs šią problemą, vienašališkas MMA kartelės užkėlimas smulkiajam verslui gali tapti signalu visiškai stabdyti naujų darbo vietų kūrimą arba priversti įmones trauktis iš rinkos, taip dar labiau padidinant regioninę atskirtį.

Be to, augantis minimalus atlyginimas verčia įmones peržiūrėti ir kvalifikuotų specialistų atlyginimus, siekiant išlaikyti vidinę proporciją, nes pagal Darbo kodeksą MMA gali būti mokama tik už nekvalifikuotą darbą.