infa.lt

Foto: infa.lt / DI

XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje Pensilvanijos (JAV) gydytojas Benjaminas Falcone pastebėjo neįprastą medicininę anomaliją. Mažame Roseto miestelyje, kurį XIX a. pabaigoje įkūrė italų imigrantai, mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų buvo neproporcingai mažas, palyginti su šalies vidurkiu.

Gydytojo Stewarto Wolfo ir sociologo Johno Bruhno vėliau atlikti išsamūs tyrimai patvirtino, kad vyresnių nei 65 metų Roseto vyrų mirtingumas nuo miokardo infarkto buvo maždaug perpus mažesnis nei kaimyninėse gyvenvietėse.

Be to, tarp jaunesnių nei 55 metų vyrų per visą pirminio stebėjimo laikotarpį nebuvo užfiksuota nė vieno mirties nuo širdies smūgio atvejo.

Tradiciniai rizikos veiksniai anomalijos mįslę tik pagilino

Mokslininkai iš pradžių bandė rasti medicininį ar biologinį šio reiškinio paaiškinimą, tačiau tradiciniai rizikos vertinimo kriterijai rezultatų nedavė:

• Mityba ir gyvensena: Roseto gyventojų racione dominavo riebi mėsa, kumpiai, tradicinė itališka virtuvė su dideliu angliavandenių kiekiu, jie reguliariai vartojo alkoholį ir rūkė ne mažiau už kaimyninių miestelių gyventojus. Fiziniu aktyvumu jie taip pat neišsiskyrė.
• Genetika: Atlikus lyginamąją analizę su kaimyniniuose miesteliuose gyvenančiais tos pačios kilmės italų imigrantais, jokių genetinių pranašumų ar mutacijų nebuvo nustatyta.
• Geografija: Vandens šaltiniai, oro kokybė ir medicininės priežiūros prieinamumas Roseto regione buvo identiški aplinkinėms teritorijoms.

Socialinės struktūros įtaka sveikatai

Analizė parodė, kad esminis Roseto išskirtinumas buvo sociokultūrinis. Miestelyje veikė itin stipri, homogeniška socialinė struktūra. Tyrėjai išskyrė kelis pagrindinius veiksnius:

• Daugiavaikės šeimos: Viename name dažniausiai gyveno kelios šeimos kartos, o vyresnio amžiaus žmonėms buvo rodoma išskirtinė pagarba, integruojant juos į kasdienį bendruomenės gyvenimą.
• Kolektyvinis saugumas: Miestelyje egzistavo stipri savitarpio pagalbos sistema, veikė vietos asociacijos, o pasiturinčiųjų sluoksnis nedemonstravo materialinio pranašumo, taip sumažindamas socialinę atskirtį ir konkurencinį stresą.
• Izoliacija nuo išorinio spaudimo: Bendruomenė funkcionavo kaip viena didelė šeima, o tai veikė kaip psichologinis buferis prieš kasdienį stresą.

Šis fenomenas medicinos ir sociologijos literatūroje buvo oficialiai įvardytas kaip „Roseto efektas“ – įrodymas, kad stiprūs socialiniai ryšiai tiesiogiai mažina lėtinį stresą ir apsaugo širdies ir kraujagyslių sistemą.

Individualizmo kaina

„Anomalijos“ pabaiga užfiksuota XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo dešimtmečio pradžioje, kuomet miestelyje prasidėjo natūrali kultūrinė asimiliacija.

Jaunesnės kartos atstovai pradėjo keltis į tipinius Amerikos priemiesčius, perėmė individualistinį gyvenimo būdą, o tradiciniai daugelio kartų šeimų ryšiai susilpnėjo.

Nutrūkus glaudžiam bendruomeniniam kontaktui, Roseto gyventojų sergamumo ir mirtingumo nuo širdies ligų statistika sparčiai susilygino su bendraisiais JAV rodikliais.

Šią istoriją aprašantys šaltiniai:

• Stewart Wolf, John G. Bruhn. “The Roseto Story: An Anatomy of Health” (1979 m. knyga).
• Wolf S. ir kt. straipsniai American Journal of Public Health (1960-ųjų pabaiga – 1970-ieji).
• Malcolm Gladwell. “Outliers: The Story of Success” (2008), 6-7 skyrius.
• Vėlesni tyrimai ir apžvalgos Journal of the American Medical Association (JAMA) ir sociologijos žurnaluose.