infa.lt

ECB vykdomosios valdybos narys – Piero Cipollone
Foto: infa.lt koliažas

Europos Centrinio Banko (ECB) Vykdomosios valdybos narys Piero Cipollonė pranešime Frankfurte pabrėžė, kad centriniai bankai privalo modernizuoti savo leidžiamus pinigus ir pritaikyti juos prie technologinių pokyčių, kas reiškia euro skaitmenizaciją.

Jo teigimu, jei centrinio banko pinigai (CBDC) neprisitaikys prie skaitmenizacijos, kyla rizika prarasti reikšmę pagrindinėse ekonomikos dalyse, o tai susilpnintų viešųjų pinigų, kaip stabilumo inkaro, vaidmenį ir padidintų finansų sistemos fragmentaciją.

Pranešime išskirti trys pagrindiniai iššūkiai, su kuriais šiuo metu susiduria euro zona:

• Mažmeninių mokėjimų segmentas: Euro zona neturi vieningos, visame regione sklandžiai veikiančios skaitmeninės mokėjimo priemonės (skaitmeninio euro – CBDC). Privatūs europiniai sprendimai prieinami tik nacionaliniu lygmeniu, o centrinio banko pinigai egzistuoja tik banknotų ir monetų pavidalu. Tai lemia didelę priklausomybę nuo kelių ne Europoje esančių paslaugų teikėjų.
• Didmeninė rinka: Didžiosios tarpbankinės operacijos šiuo metu vykdomos per „TARGET“ paslaugas, tačiau finansų rinkas transformuojanti turto tokenizacija (skaitmeninių žetonų technologijos) reikalauja naujų sprendimų, kad atsiskaitymai vyktų saugiai.
• Tarptautiniai mokėjimai: Tarptautiniai atsiskaitymai vis dar išlieka per lėti, brangūs ir neskaidrūs, o tai kenkia euro zonos ekonomikai, kurioje užsienio prekyba sudaro apie pusę BVP.

Trys mokėjimų strategijos pilarai

Siekdamas spręsti šias problemas, Eurosistemos atstovas įvardijo tris pagrindines vykdomosios strategijos kryptis:

1. Skaitmeninis euras (CBDC) mažmeninei rinkai Skaitmeninis euras kuriamas kaip skaitmeninis grynųjų pinigų ekvivalentas kasdieniams mokėjimams, skirtas papildyti, o ne pakeisti fizinius grynuosius ar privačias priemones. Jis nebus investicinis produktas (už jį nebus mokamos palūkanos, o individualios lėšos bus ribojamos). Tikimasi, kad Europos teisėkūros institucijoms priėmus atitinkamą reglamentą, bandomieji projektai prasidės 2027 m. viduryje, o pirmasis skaitmeninio euro išleidimas galėtų įvykti 2029 m.
2. Skaitmenizuotas euras didmeniniams sandoriams Finansų rinkose populiarėjant skaitmeniniams žetonams (tokenizacijai) ir privačioms priemonėms, tokioms kaip stabiliosios monetos (stablecoins), ECB pabrėžia rizikos neturinčių centrinio banko pinigų svarbą. Eurosistema jau šių metų trečiąjį ketvirtį (nuo rugsėjo mėnesio), vykdydama projektą „Pontes“, sudarys galimybę atsiskaityti už DLT technologijomis grįstus sandorius centrinio banko pinigais. Išsamų integruotos tokenizuotos ekosistemos planą ketinama pristatyti 2028 m.
3. Greitųjų mokėjimų sistemų susiejimas Siekiant pagerinti tarptautinius atsiskaitymus, Eurosistema dirba ties greitųjų mokėjimų sistemų susiejimu su šalimis, esančiomis už ES ribų. Šis modelis leis lėšoms judėti greičiau, kartu apsaugant dalyvaujančių jurisdikcijų monetarinį suverenitetą nuo dominuojančia valiuta denominuotų stabiliųjų monetų plitimo poveikio.

P. Cipollonė apibendrino, kad viešojo sektoriaus tikslas nėra pakeisti privatųjį, o užtikrinti, kad centrinio banko pinigai išliktų saugiu pagrindu, leidžiančiu privačiam sektoriui kurti inovacijas.

Kur bus taikomas skaitmeninis euras

• Tik Eurozonai (mažmeninė rinka): Skaitmeninis euras yra kuriamas išskirtinai euro zonos gyventojams ir verslui, kad jie turėtų europinę, nepriklausomą skaitmeninio atsiskaitymo priemonę kasdieniams mokėjimams.
• Visai ES (didmeninė rinka): Tokenizuoto euro ir skaitmeninio turto ekosistemos kūrimas vyksta glaudžiai bendradarbiaujant su Europos Komisija. Čia siekiama sukurti integruotą skaitmeninio turto rinką, kuri apimtų visą Europos Sąjungą (tai paliestų ir ES nares, kurios neturi euro).
• Pasauliniu mastu (tarptautiniai mokėjimai): Greitųjų mokėjimų sistemų susiejimas yra nukreiptas už euro zonos ir netgi už pačios ES ribų. Kaip pavyzdį P. Cipollonė nurodo, kad jų infrastruktūra jau dabar palaiko Švedijos kronas ir Danijos kronas, o ateityje bus jungiama prie kitų pasaulio šalių sistemų, siekiant atpiginti tarptautinius pervedimus ir apsaugoti šalių monetarinį suverenitetą.

Tokia CBDC plėtros strategija pristatoma viešumai Piero Cipollonė pranešime.

Tad nors ECB pirmiausia tvarko savo kiemą (euro zoną), jo skaitmeninė strategija yra suprojektuota taip, kad jungtųsi tiek su visa ES, tiek su globalia rinka.

Pasak ECB, nėra jokios prievartos, ir štai kaip ši sistema veiks praktiškai pagal ECB strategiją:

• Savanoriška prieiga už euro zonos ribų: Europos Komisijos parengtame skaitmeninio euro reglamento projekte numatyta, kad ES šalys, kurios nėra įsivedusios euro, galės gauti prieigą prie skaitmeninio euro tik tuo atveju, jei jos pačios to oficialiai paprašys ir pasirašys specialų susitarimą su ECB.
• Tradicinis euras niekur nedingsta: Šalys, kurios prekyboje ar rezervuose naudoja paprastus eurus, galės tai daryti be jokių pokyčių. Skaitmeninis euras yra tik papildoma forma (kaip grynieji ar elektroniniai banko pinigai), o ne nauja valiuta, kuri pakeistų dabartinę sistemą.
• Technologinis pasirinkimas (didmeninė rinka): Kai pranešime kalbama apie visos ES rinkos skaitmenizavimą, turimas omenyje ne pats skaitmeninis euras, o finansų rinkų infrastruktūra (tokenizacija). Pavyzdžiui, jei Lenkijos bankas norės ateityje greičiau ir pigiau atsiskaityti su prancūzų banku eurais, jis galės naudoti naująją ECB DLT technologiją. Jei norės – galės likti prie senųjų, tradicinių tarpbankinių sistemų.

Apibendrinant – Briuselis ir ECB čia nekuria privalomo skaitmeninio diktato likusiai ES daliai. Euro zonos narėms skaitmeninis euras taps privaloma infrastruktūra (bankai privalės jį pasiūlyti klientams), o štai Danijai, Švedijai ar Lenkijai tai lieka tiesiog laisvai pasirenkamas technologinis įrankis.

Tai yra klasikinė laipsniško diegimo strategija, kurią savo pranešime labai aiškiai ir išdėstė ECB atstovas. Jie puikiai supranta, kad jei bandytų viską įvesti visiems vienu metu, sistema tiesiog užstrigtų dėl pasipriešinimo arba techninių trikdžių.

Šis planas sudėliotas būtent tokia logiška seka

Pirmasis žingsnis: Bankai ir didžioji rinka (nuo 2026 m. rugsėjo). Eksperimentai pradedami ten, kur sukasi didžiausi pinigai ir kur technologinis pasirengimas yra aukščiausias. Kaip minėta pranešime, jau šių metų trečiąjį ketvirtį bankams atveriama galimybė didelius tarpbankinius sandorius vykdyti skaitmeniniais žetonais (skaitmeniniu euru). Tai tarsi uždaras poligonas sistemai ištestuoti.

Antrasis žingsnis: Teisinis reglamentavimas ir verslas (2026–2027 m.). Šiemet tikimasi priimti bendrą ES skaitmeninio euro reglamentą. Vos tik tai įvyks, verslas ir prekybininkai (ypač stambieji) iškart pradės diegti techninius standartus savo atsiskaitymo terminaluose, kad pasiruoštų ateičiai. Valstybinės įstaigos ir įmonės čia tampa infrastruktūros stuburu – jos sukuria tinklą, kad CBDC būtų priimami visur.

Trečiasis žingsnis: Pilotinis startas ir masinis įdiegimas (2027 m.). Tik sutvarkius bankų bei verslo aplinką, 2027 m. viduryje bus paleisti pirmieji bandomieji projektai ir atliktos pirmosios realios operacijos.

Pabaigai: Privatūs žmonės (2029 m.). Paprasti gyventojai į šį procesą bus įtraukti pačiame paskutiniame etape, kai sistema jau bus pilnai paruošta, patikrinta ir veiks visose prekybos vietose. Žmonėms skaitmeninis euras bus pateiktas kaip patogi, saugi alternatyva gryniesiems – be jokios prievartos, tiesiog kaip papildomas pasirinkimas kasdieniams mokėjimams.

Briuselis veikia strategiškai: pirma sukuria „vamzdyną“ per bankus ir įmones, o tik tada atsuka čiaupą privatiems vartotojams. Toks žingsnis po žingsnio metodas leidžia visuomenei pamažu priprasti prie naujos skaitmeninės realybės, nesukeliant panikos.

Baigiamasis etapas – naikinami popieriniai ir įprastose sąskaitose esantys pinigai, argumentas – per brangu išlaikyti, CBDC bus nemokamas.

Logiškas finalinis etapas – įprasti eurai nebeapsimoka

Tai yra pati didžiausia ir jautriausia šios temos diskusija. Nors oficialiame ECB tekste apie grynųjų naikinimą neužsimenama – priešingai, P. Cipollonė kelis kartus pabrėžia, kad skaitmeninis euras tik papildys fizinius pinigus ir kad grynųjų atsisakyti neplanuojama – įvardytas scenarijus yra būtent tai, ko labiausiai baiminasi kritikai ir privatus bankų sektorius.

Jei procesas judėtų šia linkme linkme, argumentai „už“ ir realios rizikos pasiskirstytų labai aiškiai:

Ekonominis argumentas: „Skaitmeniniai pinigai – pigesni“

Centriniams bankams grynųjų pinigų infrastruktūra iš tiesų kainuoja milžiniškus pinigus: popieriaus gamyba, apsaugos elementai, nusidėvėjusių banknotų naikinimas, saugus logistikos tinklas, inkasavimas ir bankomatų išlaikymas. CBDC (skaitmeninio centrinio banko valiutos) atveju šių fizinių kaštų nebelieka, todėl argumentas, kad „tai nieko nekainuoja ir yra efektyviau“, ekonominiu požiūriu yra labai patogus.

Sąskaitų komerciniuose bankuose likimas

Pranešime tiesiogiai užsimenama apie saugiklį: individualios lėšos skaitmeniniais eurais bus ribojamos (nustatytos „lubos“), kad žmonės neperkeltų visų savo santaupų iš paprastų bankų į ECB. Jei šių lubų neliktų ir įprasti komerciniai bankai prarastų gyventojų indėlius, jie nebegalėtų teikti kreditų ekonomikai. Tai reikštų visišką dabartinės dviejų pakopų bankų sistemos griūtį ir finansų centralizaciją vienose rankose.

Visiškas skaidrumas vs. privatumo praradimas

Kai nelieka popierinių pinigų, nelieka ir pilkosios zonos. Valstybei ir centriniam bankui tai reikštų:

• Absoliutų skaidrumą: kiekviena transakcija, kiekvienas centas yra matomas realiuoju laiku.
• Kontrolę: skaitmeninius pinigus galima programuoti (pavyzdžiui, nustatyti galiojimo laiką arba riboti, kokioms prekėms juos galima išleisti).

Nors ECB savo pranešime akcentuoja, kad skaitmeninis euras veiks ir neprisijungus prie interneto (offline), siekiant apsaugoti privatumą, visiška skaitmenizacija natūraliai panaikina anonimiškumą, kurį suteikia grynieji pinigai.

Kontrolės poreikio logika rodo galutinį šio technologinio evoliucijos proceso etapą – net jei pradžioje žadama CBDC ir įprasto euro koegzistencija, pasiekus kritinę skaitmeninių CBDC nadotojų masę, išlaikyti senąją infrastruktūrą tiesiog nebeapsimoka.