infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Europos Komisijos parengtas naujasis Lustų aktas (Chips Act 2.0) įteisina radikalias intervencines galias, leidžiančias valstybei tiesiogiai kištis į privačius komercinius sandorius. Birželio 3 d. oficialiai pristatomas dokumento juodraštis, kurį jau matė „Financial Times“ leidinys, ir kurį cituoja „Asia Business Daily“, rodo, kad ES pramonės politika keičia kryptį – po nesėkmingų bandymų subsidijomis pritraukti gamyklas (pavyzdžiui, žlugus „Intel“ projektui Vokietijoje), pereinama prie griežto administracinio reguliavimo.

Griežčiausios numatytos priemonės orientuotos į puslaidininkių tiekimo grandinės kontrolę krizinių situacijų metu.

Priverstinis sutarčių nutraukimas ir baudos

Pagal naująjį teisinį reguliavimą, krizės atveju Europos Komisija įgytų teisę priversti puslaidininkių gamintojus keisti arba visiškai nutraukti galiojančias komercines sutartis su užsienio klientais.

Gamintojai būtų įpareigojami pirmenybę teikti Europos kritinių sektorių užsakymams, net jei tai tiesiogiai prieštarauja jų komerciniams interesams ar verslo logikai.

Kartu įvedama privaloma informacijos teikimo prievolė. Įmonės privalės atverti savo duomenis apie išteklius ir gamybos pajėgumus. Už atsisakymą bendradarbiauti, informacijos nuslėpimą ar klaidinančių duomenų pateikimą numatytos finansinės sankcijos – baudos gali siekti iki 300 000 eurų.

Technologinis suverenitetas per rinkos diktatą

Šios intervencinės priemonės yra pristatomos kaip platesnio ES technologinio suvereniteto paketo dalis, skirta mažinti priklausomybę nuo Azijos tiekėjų.

Visgi, dokumentas aiškiai parodo, kad siekiant šio tikslo ES renkasi ne rinkos paskatas, o administracinį spaudimą.

Ekstremalios krizės atveju valstybė perima pirkimų organizavimą ir diktuoja sąlygas subsidijuojamoms gamykloms, o tai perbraižo įprastas privataus kapitalo veikimo taisykles Europoje.

Ekspertų vertinimas: grėsmė kapitalo bėgimui ir žaliavų aklavietė

Rinkos analitikai perspėja, kad toks radikalus reguliavimas gali pasiekti priešingą rezultatą – galutinai išbaidyti užsienio investuotojus. Rizika, kad valstybė krizės atveju vienašališkai anuliuos komercines sutartis, daro Europą nepatrauklią globaliam kapitalui, kuriam daug saugiau statyti gamyklas lankstesnes rinkos sąlygas siūlančiose JAV ar Azijos šalyse.

Be to, naujasis ES planas atskleidžia gilią struktūrinę problemą – visišką priklausomybę nuo žaliavų. Europa turi gamyklų (tokių kaip „NXP“ ar „Infineon“), tačiau jos orientuotos į automobilių pramonę, o ne pažangiausius dirbtinio intelekto lustus, kurie šiuo metu šimtu procentų importuojami iš Taivano ir Pietų Korėjos.

Net jei ES popieriuje įvestų pilną gamyklų kontrolę, ji išlieka bejėgė prieš žaliavų tiekėjus: Kinijai sugriežtinus kritinių elementų (pavyzdžiui, galio ar germanio) eksportą, europietiška įranga lieka tiesiog metalo laužu. Bandoma teisiškai kontroliuoti galutinį produkcijos gamybos etapą, neturint jokios kontrolės žaliavų tiekimui ir technologijoms.

ASML paradoksas: įrangos monopolija be vietinio pritaikymo

Didžiausia ironija yra tame, kad Europa savo kieme turi pačią svarbiausią puslaidininkių pramonės įmonę pasaulyje – Nyderlandų gigantę ASML. Ši kompanija yra vienintelė globalioje rinkoje, gaminanti itin sudėtingas ekstremalios ultravioletinės litografijos (EUV) mašinas, be kurių pažangiausių dirbtinio intelekto lustų gamyba apskritai yra neįmanoma.

Tačiau ES strategai nesugebėjo sukurti sąlygų, kad ši unikali technologija būtų įdarbinta pačiame žemyne. ASML savo pagamintą unikalią įrangą eksportuoja į Taivaną ar JAV, ten vietinės gamyklos surenka moderniausius lustus, o Europos Sąjunga juos importuoja sau.

Briuselio bandymas situaciją taisyti administraciniais draudimais ir prievole laužyti komercines sutartis tik dar labiau išryškina strateginį aklavietės gylį: kontroliuoti bandoma procesus, kurių pramoninio pagrindo žemyne tiesiog nėra.