infa.lt

Migrantai iš Sirijos ir Libijos, plaukiantys medine valtimi, šaukiasi pagalbos, kai juos gelbėja Ispanijos nevyriausybinė organizacija „Open Arms“ netoli Italijos Lampedūzos salos Viduržemio jūroje, 2022 m. rugpjūčio 11 d., ketvirtadienį. (AP Photo/Francisco Seco)

Europos Sąjungos institucijos (Europos Vadovų Taryba, Parlamentas ir Komisija) trečiadienį tikisi pasiekti galutinį susitarimą dėl naujo migrantų grąžinimo reglamento.

Už migraciją atsakingas ES komisaras Magnusas Brunneris šią reformą įvardijo kaip „trūkstamą dėlionę“, kuria siekiama sugriežtinti bendrijos migracijos politiką ir padidinti nelegalių migrantų išsiuntimą iš bloko, praneša „Politico“ leidinys.

Kas ir kodėl vyksta oficialiame lygmenyje?

Šios iniciatyvos pagrindas – oficialiai pripažįstamas faktas, kad dabartinė ES nelegalių migrantų grąžinimo sistema neveikia. Europos Komisijos duomenimis, tik apie 20–25% asmenų, kurių prieglobsčio prašymai atmetami, realiai palieka ES teritoriją.

Politinė iniciatyvos priežastis: Griežtesnė migracijos politika tapo vyraujančia pozicija visoje Europoje dėl stiprėjančio visuomenės nepasitenkinimo ir politinio posūkio į dešinę.

Europos Parlamento rinkimuose bei nacionaliniu lygmeniu dešiniosios politinės jėgos daro stiprų spaudimą, todėl centro dešinioji Europos liaudies partija (EPP) sudarė sąjungą su dešiniaisiais blokais, kad prastumtų šią reformą.

Oficialiai siūlomos priemonės

• Sugriežtintos taisyklės asmenims, keliantiems grėsmę saugumui (ilgalaikiai draudimai atvykti, sulaikymas).
• Teisė atlikti kratas migrantų namuose ir baudos už nebendradarbiavimą.
• Galimybė kurti vadinamuosius „grąžinimo centrus“ (return hubs) trečiosiose šalyse, už ES ribų, kur būtų siunčiami deportacijos laukiantys asmenys.

Vokietija ir Nyderlandai išreiškė norą tokius centrus turėti jau iki 2026 m. pabaigos, o Italija analogišką vienašališką projektą jau bando įgyvendinti Albanijoje.

Ką tai reiškia praktiškai? (Analizė ir įgyvendinimo realybė)

Nors politiniu lygmeniu susitarimas pateikiamas kaip proveržis, praktinis jo įgyvendinimas susiduria su esminėmis kliūtimis, kurios rodo, kad realių pokyčių migrantų srautams artimiausiu metu tikėtis neverta.

1. Centrų nėra ir jų įrengimas užtruks metų metus

Teorinis leidimas kurti „grąžinimo centrus“ už ES ribų nereiškia, kad jie atsiras rytoj. Tai nėra pastatas ES viduje.

• Nėra susitarimų su trečiosiomis šalimis: ES šiuo metu neturi teisinių susitarimų su jokiomis ne bendrijos šalimis, kurios sutiktų priimti dešimtis tūkstančių deportuojamų užsieniečių. Derybos su potencialiomis partnerėmis (pvz., Šiaurės Afrikos ar Vakarų Balkanų valstybėmis) yra politiškai jautrios ir trunka ne vienerius metus.
• Teisiniai blokai: Italijos pavyzdys Albanijoje įrodė, kad net pastačius infrastruktūrą, procesus iškart paralyžiuoja vietos ir Europos teismai. Žmogaus teisių gynėjai ir teisininkai kiekvieną bandymą išsiųsti migrantą į trečiąją šalį skundžia teismams, o tai teisiškai įšaldo projektus ilgam laikui.

2. Neatbaidantis veiksnys migrantų srautams

Tikėtis, kad naujosios taisyklės sustabdys nelegalią migraciją, yra naivu. Žmonės, rizikuojantys gyvybėmis Viduržemio jūros maršrutuose, keliauja vedami ekonominių ar saugumo motyvų ir teisinių reglamentų niuansų neanalizuoja.

Kol veikia nelegalaus gabenimo tinklai, migrantų srautai judės nepriklausomai nuo to, kokios taisyklės pasirašomos Briuselyje.

3. Tarpinės stotelės problema

„Grąžinimo centrai“ neišsprendžia esminės problemos – kur migrantą dėti po to, kai jis patenka į centrą. Jei kilmės šalys (pavyzdžiui, Marokas, Alžyras ar Afganistanas) atsisako priimti savo piliečius atgal (kas dabar ir yra pagrindinė mažo deportacijų procento priežastis), migrantai tiesiog liks įstrigę šiuose centruose už ES ribų. Tai taps brangiai kainuojančiomis stovyklomis ofshoruose, kurias ES privalės išlaikyti iš savo biudžeto.

4. Santykiai su nepageidaujamais režimais

Derybose lieka atviras klausimas, ar ES turės pradėti oficialų bendradarbiavimą su tokiais režimais kaip Talibanas Afganistane, kad galėtų vykdyti masinius grąžinimus.

Tai sukuria didžiulę geopolitinę ir moralinę dilemą: norėdama padidinti deportacijų skaičių, ES bus priversta politiškai legitimuoti ir remti finansinėmis lėšomis autoritarines valdžias.

Išvada: Šis migrantų grąžinimo planas yra skubotas politinis atsakas į augantį dešiniųjų populiarumą Europoje, skirtas rinkėjams nuraminti prieš artėjančius politinius procesus. Praktiniame lygmenyje projektas neturi nei veikiančios infrastruktūros, nei tarptautinių susitarimų, todėl jo realus įgyvendinimas strigs teisiniuose ginčuose bei logistinėse kliūryse, o nelegalios migracijos problemos iš esmės neišspręs.