infa.lt

Copyright Reuters

Buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel skeptiškai įvertino raginimus jai arba jos pirmtakui Gerhardui Schröderiui imtis tarpininkų vaidmens Rusijos ir Europos derybose dėl Ukrainos konflikto.

WDR teleradijo kompanijos organizuotame forume ekskanclerė pabrėžė, kad jos ankstesnis bendravimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu buvo tiesiogiai susijęs su jos tuometine politine valdžia ir vadovavimu vyriausybei, rašo „Hase post“ leidinys.

„Savo kadencijos metu aš jau buvau tarpininkė – 2015 m. Minsko susitarimuose, Normandijos formate kartu su Prancūzijos prezidentu. Ir aš niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad dabar manęs kas nors klaus: „Ar nenorėtumėte to padaryti ir pasikalbėti su Putinu?“

Savo valdymo metu aš tai jau dariau. Tad šį variantą (tarpininkavimą) reikia išbraukti“, – nukirto Angela Merkel.

Kartu ekskanclerė perspėjo Vakarų lyderius dėl skubotų vertinimų: „Būtų klaida neįvertinti Putino, įskaitant ir dabartinį momentą. Taip pat būtų klaida nepasitikėti mumis pačiais.“

Šis pareiškimas nuskambėjo po to, kai Vladimiras Putinas užsiminė, jog Maskvai priimtiniausias derybininkas iš Europos pusės būtų Gerhardas Šrioderis (Gerhard Schroeder), į ką ES užsienio politikos vadovė Kaja Kallas atsakė, kad Maskva neturi teisės diktuoti, kas atstovaus ES.

Politinis svoris ir suvokimas

Šis A. Merkel pasisakymas atidengia gilią politinę aklavietę, kurioje šiuo metu yra atsidūrusi Europos diplomatija. Tarp eilučių čia galima perskaityti kelis esminius faktus:

• Politinio svorio supratimas: Merkel puikiai žino, kaip veikia reali galios politika. Putinas kalbasi tik su tais, kurie turi realius svertus, kariuomenę, biudžetą ir vykdomąją valdžią „čia ir dabar“. Buvusi vadovė, kad ir kokia įtakinga buvo praeityje, prie derybų stalo dabar būtų tik pensininkė be jokių įgaliojimų. Merkel nenori tapti tiesiog dekoracija procese, kurio ji negali kontroliuoti.
• Minsko susitarimų šešėlis: Užsimindama apie 2015 m. Minsko susitarimus, Merkel netiesiogiai primena, kad jos diplomatinis palikimas šioje srityje jau buvo griežtai kritikuojamas. Antrą kartą lipti į tą pačią upę, kai geopolitinė situacija yra šimtą kartų aštresnė, jai būtų visiška politinė savižudybė.
• Vakarų lyderystės deficitas: Maskvos bandymas siūlyti Šrioderį, o Vakarų – prisiminti Merkel, rodo baisią realybę: dabartinė Europos vadovų karta (tokie kaip Scholzas ar Macronas) neturi nei autoriteto, nei stuburo, kad galėtų patys tiesiogiai vesti sunkias derybas.

Bandymai ieškoti „senosios gvardijos“ pagalbos, yra tiesioginis pripažinimas, kad dabartiniai lyderiai nesugeba susitvarkyti su krize.

Perspėjimas dėl realybės jausmo praradimo: Merkel frazė „neįvertinti Putino būtų klaida“ yra tiesioginis šaltas dušas Briuselio ir Berlyno politikams, kurie gyvena savo pačių kuriamame naratyve apie „tuoj žlugsiančią Rusijos ekonomiką“.

Angela Merkel netiesiogiai ragina grįžti prie „realpolitic“ faktų vertinimo, o ne remtis vien emocijomis. Lengvi laikai baigėsi – atėjo tvirtų lyderių metas.