infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Įsivaizduokite žmogų, kuris būdamas  68 metų treniruojasi du kartus per dieną, negeria, nerūko, ir niekada gyvenime negavo nė vienos baudos už greičio viršijimą. Harvardo absolventas, filantropas, šeimos žmogus. Toks žmogus turėtų vadovauti labdaros fondui, ligoninei, ar bent jau natūralios kavos įmonei.

Jis vadovauja kompanijai, kuriančiai žaidimą, kuriame žaidėjas vagia automobilius, šaudo į praeivius, prekiauja narkotikais ir samdo prostitutes.

„Grand Theft Auto“ (GTA) – šeštoji žaidimo dalis  laukiama šį rudenį. Biudžetas – apie milijardą dolerių. Penktoji dalis per pirmas tris dienas uždirbo milijardą. 225 milijonai parduotų kopijų visame pasaulyje.

Strauss Zelnick – „Take-Two Interactive“ kompanijos vadovas – pats nežaidžia. Ne dėl amžiaus. Dėl principo. „Nebūdamas naudotoju geriau matau visą paveikslą,” – sako jis. Jis tiksliai žino ką parduoda. Žino kaip tai veikia. Ir būtent todėl pats to neliečia.

Jis toks ne vienintelis

Silicon Valley – miestas, kuris sukūrė šiuolaikinį skaitmeninį pasaulį – slepia keistą paslaptį. „Google“, „Apple“, „eBay“, „Hewlett-Packard“ darbuotojai masiškai leidžia savo vaikus į Waldorfo mokyklą Kalifornijoje. Mokyklą be ekranų, be kompiuterių, be planšečių. Vietoje jų – pieštukai, molis, mezgimo vašeliai ir knygos.

Markas Zuckerbergas viešai kalbėjo, kad nori, jog jo dukros skaitytų knygas ir žaistų lauke. Steve Jobs namie griežtai ribojo, kiek technologijų gali naudoti jo vaikai (jokių iPhone). Tie patys žmonės, kurių produktai kasdien suryja milijardus žmonių valandų visame pasaulyje.

Kodėl?

Atsakymą davė buvęs Facebook plėtros vadovas Chamath Palihapitiya – žmogus, kuris pats kūrė mechanizmus, išlaikančius naudotojus kuo ilgiau prie ekranų: „Skalėje tarp saldainių ir kokaino – šis produktas arčiau kokaino. Tai eina tiesiai į besivystančių smegenų malonumo centrus. Manėme, kad galėsime tai kontroliuoti. Suklydome.”

Tai nėra veidmainystė. Tai žinojimas.

Lengva smerkti būdą – kaip žmogus gali praturtėti iš to, ko pats vengia? Bet klausimas turėtų būti kitas: kodėl mes, naudotojai, esame paskutiniai, kurie tai suprantame?

Jie žino ką sukūrė. Žino kaip tai veikia – su priklausomybe, su dopaminu, su tuo neįveikiamu potraukiu grįžti dar kartą. Ir būtent todėl savo vaikams sako – ne. Savo gyvenime – ne.

O mes perkame. Žaidžiame. Sėdime prie ekranų. Ir stebimės, kodėl sunku sustoti.

Atsakymas visada buvo ten – tarp saldainių ir kokaino, arčiau kokaino.