infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Šią savaitę Vyriausybės palaimintas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projektas labai panašus į socialinę giljotiną, nutaikytą į lankstumą, iniciatyvą ir pilietinį aktyvumą.

Deklaruojamas tikslas „pasirūpinti silpniausiais“ realybėje virsta selektyviu darbo ir darbuotojų rinkos valymu, po kurio išliks tik valdžios maitinami subjektai.

1. Sisteminė ataka prieš smulkųjį verslą

Reikalavimas proporcingai mokėti įmokas nuo MMA, neatsižvelgiant į realų išdirbtą laiką, sukuria situaciją, kurioje smulkusis verslininkas tampa valstybės įkaitu, privalėdamas apmokėti tai, ko darbuotojas neuždirbo. Beveik ketvirtadalis reformos paliestųjų yra įmonių vadovai – žmonės, kurie kuria darbo vietas ir dažnai pačioje pradžioje dirba už simbolinį atlygį.

Kaip pranešama SADM straipsnyje, tokių žmonių, įmonių ir organizacijų vadovų – yra apie 23,6 proc.

Priverstinis savęs atleidimas: Reforma privers smulkiuosius savininkus oficialiai nutraukti darbo santykius su savo įmonėmis, nes sumokėti „įmokas už orą“ taps tiesiog per brangu. Tai stabdo verslumą ir griauna smulkiojo verslo pagrindus.

2. „Saugumas“ ar lankstumo naikinimas?

Išanalizavus pateiktą projektą, ryškėja esminiai prieštaravimai tarp deklaruojamų tikslų ir tikėtinų pasekmių:

1. Ekonominis paradoksas ir „Sodros“ perteklius: Nors „Sodros“ biudžetas šiuo metu yra perteklinis, Vyriausybė renkasi didinti mokestinę naštą. Tai rodo, kad reforma yra ne finansinė būtinybė, o ideologinis bandymas unifikuoti darbo rinką, naikinant bet kokį lankstumą.
2. Darbdavių savilikvidacija: Reikalavimas mokėti pilnas įmokas už vadovus, kurie dirba tik dalį laiko (pavyzdžiui, startuolių kūrimo stadijoje), privers smulkiuosius verslininkus „atleisti“ save iš oficialių pareigų. Tai stabdo verslumą ir griauna smulkiojo verslo pamatus, nes valstybė ima apmokestinti ne realias pajamas, o patį faktą, kad žmogus bando kurti darbo vietą.
3. Grėsmė pažeidžiamiausiems: Toks reguliavimas paverčia mažu krūviu dirbančius asmenis (valytojus, kambarines, administratorius) „toksiškais“ darbdaviams. Papildoma įmokų prievolė skatins darbdavius ne gerinti garantijas, o naikinti etatus. Rezultatas – visų turimų pajamų šaltinių praradimas.
4. Valstybės biudžeto bumerangas: Sunaikinusi mažas bet legalias pajamas, valstybė ne tik negauna tų „papildomų“ įmokų, bet ir privalo pradėti mokėti nedarbo išmokas bei socialines pašalpas atleistiesiems. Tai ekonominis absurdas, kai aktyvus žmogus priverstinai paverčiamas išmokų gavėju.

2. Ne pelno organizacijų (NPO) sektoriaus „nacionalizacija“

Sisteminė atranka: Kas išgyvens „Sodros grindis“?

Partinės ir valdžios „kišeninės“ organizacijos: Jos sėdi ant stabilių biudžetinių dotacijų. Jei jų „ekspertai“ ar projektų vadovai dirba per kelias vietas, joms nekils jokių problemų sumokėti tas papildomas įmokas – juk tai tiesiog dar vienas pavedimas iš mokesčių mokėtojų pinigų į „Sodros“ biudžetą. Tai pinigų perliejimas iš vieno valstybinio kibiro į kitą.

Propagandiniai-projektiniai „uabai“: Tos organizacijos, kurios minta milžiniškomis ES lėšomis „viešinimui“, „tolerancijos ugdymui“ ar kitoms „europinėms vertybėms“, turi pakankamai riebius biudžetus. Jos gali sau leisti į projektų sąmatas įtraukti bet kokius „Sodros“ mokesčius. Jos išliks ir net taps dar stipresnės, nes konkurentai tiesiog išnyks.

Mirties nuosprendis autentiškoms NPO: Visos mažos, bendruomeninės, idėjinės, labdaros, sporto ar kultūros organizacijos, kurios laikosi ant tikro entuziazmo ir trapių privačių aukų, tiesiog bankrutuos. Jos negali konkuruoti su valstybiniu finansavimu, o „Sodros grindys“ joms tampa neperžengiama siena.

3. NVO sektoriaus krachas

Dauguma nevyriausybinių organizacijų neturi nuolatinio finansavimo. Jos samdo specialistus (projektų vadovus, buhalterius, edukatorius) pagal projektus – dažnai po 0,1 ar 0,25 etato už simbolinį atlygį, nes žmogus tiesiog nori prisidėti prie idėjos.

Pasekmė: Jei maža NVO, turinti biudžete 100 eurų specialisto algai, gaus sąskaitą iš „Sodros“ sumokėti mokesčius nuo pilnos MMA dalies (pvz., dar papildomus 150-200 Eur „iš oro“), ji tiesiog negalės vykdyti projekto. Idėjiniai žmonės bus priversti trauktis, nes organizacija taps bankrutavusia dėl valstybės „rūpesčio“.

4. Viešųjų paslaugų degradacija

Bibliotekos, kultūros centrai, mažos kaimo bendruomenės dažnai dalinasi tais pačiais specialistais. Pavyzdžiui, meno vadovas dirba trijose seniūnijose po 0,3 etato.

Pasekmė: Pagal naują tvarką, kiekviena iš tų seniūnijų taps „skolinga“ valstybei už tai, kad tas žmogus pas jas dirba. Savivaldybių biudžetai nėra guminiai – jie tiesiog uždarys tuos etatus. Rezultatas? Regionų kultūrinis ir socialinis gyvenimas tiesiog išsijungs, nes niekas negalės sau leisti „auksinio“ specialisto.

5. Savanorystės apmokestinimas

Daugelyje viešųjų įstaigų (VšĮ) žmonės dirba pusiau savanoriškais pagrindais, gaudami minimalų atlygį tik tam, kad būtų oficialiai įdarbinti.

Pasekmė: Valstybė čia sako: „Mums dzin jūsų idėjos, mums reikia įmokų“. Tai privers žmones arba dirbti visiškai nelegaliai (be jokių sutarčių), arba tiesiog nustoti teikti viešąsias paslaugas.

6. Valstybinis dempingas: „Paramos gavėjų“ nuoma

Skaitydami smulkiu šriftu, aptinkame skandalingą išimtį: „Sodros grindys“ nebus taikos tiems, kurie dalyvauja valstybinėse užimtumo didinimo programose.

Dvigubi standartai: Kol privatus verslas ir nepriklausomos NVO „bus baudžiamos“ už kiekvieną papildomą etato dalį, savivaldybių įmonės ir „sisteminės“ organizacijos galės nuomotis žmones iš Užimtumo tarnybos be jokių „Sodros“ „grindų“.

Priklausomybės kilpa: Politikai dirbtinai naikina darbo vietas privačiame sektoriuje, kad vėliau tuos pačius atleistus žmones galėtų „įdarbinti“ savo programose kaip pigią, mokesčiais neapkrautą darbo jėgą. Tai sisteminis žmonių stūmimas į visišką priklausomybę nuo valstybės malonės.

7. Iš mokesčių mokėtojo – į pašalpų gavėją

Nors „Sodros“ biudžetas yra perteklinis, valstybė ciniškai didina naštą tiems, kurie dar bando išgyventi patys. Sunaikinus lanksčias darbo vietas, tūkstančiai žmonių bus nustumti į Užimtumo tarnybos eiles. Valstybė bus priversta mokėti pašalpas tiems, kuriems pati ką tik uždraudė legaliai užsidirbti papildomai.

Prašosi išvada: Tai nėra reforma – tai kontrolės vertikalės statyba. Vyriausybė kuria visuomenę, kurioje išlikti gali tik didžiosios korporacijos ir valdžios išlaikytiniai. Viskas, kas yra per vidurį – savarankiškas verslas, idėjinė NVO veikla, lankstus darbas – turi būti sunaikinta, kad žmogus nebeturėtų kitos išeities, tik prašyti valstybės „pagalbos“.