infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Europos Audito Rūmai ką tik pateikė ataskaitą, kurią perskaičius galima suprasti: skambūs lozungai apie „skaidrią Europą“ tinka tik lankstinukams.

Kai kalba pasisuka apie 577 mlrd. EUR siekiantį Ekonomikos gaivinimo fondą (RRF), sukurtą kaip laikinas atsakas į COVID-19 pandemijos krizę, didžiosios ES valstybės pasirinko taktiką: imti pinigus, bet nerodyti sąskaitų.

Pinigai išmokami už „varneles“, o ne už realybę

Visas šis milžiniškas mechanizmas veikia pagal keistą taisyklę: Europos Komisija moka pinigus ne už tai, kiek realiai kainavo nutiesti kelią ar įdiegti kažkokią sistemą, o už tai, kad valstybė tiesiog „pasiekė rezultatą“.

Tai vadinama „finansavimu, nesusietu su sąnaudomis“.

Ką tai reiškia praktiškai?

Auditoriai nustatė, kad dauguma tirtų projektų kainavo kur kas mažiau, nei buvo planuota. Pavyzdžiui, Maltos mokyklų renovacija atsiėjo vos 41% pradinės sąmatos. Tačiau likę milijonai „niekur nedingsta“ – jie lieka valstybių kišenėse, o Briuselis net neturi teisinio pagrindo reikalauti grąžinti permoką ar paklausti kam jie buvo panaudoti.

Didžiųjų valstybių „šešėlis“

Nors įprastai teigiama, kad skaidrumo trūksta tik Rytuose, auditas rodo priešingai. „Skaidriosios“ Vakarų demokratijos, gavusios didžiausias paramos dalis, demonstruoja visišką „vangumą“ viešinant kam buvo panaudoti pinigai.

Prancūzija nesugebėjo susieti sumokėtų pinigų su galutiniais gavėjais trijose iš penkių tirtų priemonių.

Vokietija ir Prancūzija duomenų apie tai, kam realiai nukeliavo pinigai, sistemingai nerenka – jos teikia informaciją tik „pagal užklausą“, ir atsakymai užtrunka mėnesių mėnesius.

Briuselio „aklumas“ kaip paslauga

Šis fondas (RRF) yra pirmasis tokio masto eksperimentas, kur pinigai dalijami nesiejant jų su faktinėmis išlaidomis. Europos Komisija sąmoningai nusprendė: svarbu pasiekti „varnelę“ ataskaitoje, o ne tai, kiek realiai mokesčių mokėtojų pinigų nusėdo rangovų sąskaitose.

Auditoriai tiesiai sako: Komisija neturi duomenų apie faktines išlaidas, todėl negali įvertinti, ar pinigai naudojami efektyviai.

Tai sukuria idealią terpę: valstybė narė deklaruoja projektą už 100 mln. eurų, įgyvendina jį už 40 mln. eurų, o likę 60 mln. eurų tiesiog „ištirpsta“ sistemoje be jokios prievolės juos grąžinti ar pasiaiškinti kur jie „įsisavinti“.

Kur dingsta milijardai?

Kad nuramintų visuomenę, buvo sugalvota skelbti „100 didžiausių gavėjų“ sąrašus. Tačiau tai tik dūmų uždanga.

Daugiau nei 80% lėšų šiuose sąrašuose keliauja ministerijoms ar valstybinėms įmonėms. Jos oficialiai vadinamos „galutiniais gavėjais“, bet kas tie privatūs rangovai, kurie realiai gauna užsakymus už šimtus milijonų? Daugumoje šalių tai lieka paslaptimi.

Vienintelė Bulgarija, kuri skelbiama, kaip didžiausios korupcijos rizikos šalis, auditorių nuostabai, rodo visą pinigų gavėjų grandinę iki pat subrangovų.

Tuo tarpu didžiosios šalys slepiasi už viešojo (valstybinio) sektoriaus nugarų, sukurdamos tobulą terpę naujiems „projektiniams“ milijonieriams atsirasti.

Išvada

Audito Rūmų ataskaita Nr. 14/2026 yra mandagus perspėjimas apie sisteminę korupcijos riziką. Kai pinigų išdalinimo greitis tampa svarbesnis už kontrolę, o didžiosios ES valstybės narės sąmoningai vengia kurti automatizuotas sekimo sistemas, kyla klausimas: ar ši tyla Briuselio koridoriuose nėra per brangi ES mokesčių mokėtojams?

577 milijardai eurų iškeliavo. Rezultatus mes matome ataskaitose. Kas iš tikrųjų praturtėjo – greičiausiai nesužinosime niekada.

Reziume: pinigų skirstymo kontrolės mechanizmai buvo sąmoningai palikti skylėti. Briuselis sukūrė sistemą, kurioje pinigų „įsisavinimo“ greitis tapo svarbesnis už atskaitomybę.

Kol popieriuose žymimos „pergalės“, realūs pinigai nusėda ten, kur jų nebepasiekia jokia kontrolė – privačių rangovų sąskaitose, apie kurias viešai kalbėti tiesiog „nėra teisinio pagrindo“.