infa.lt

Josefas Menege

Šveicarijos federalinė žvalgybos tarnyba pirmą kartą ketina suteikti prieigą prie slaptos archyvinės bylos apie nacių karo nusikaltėlį daktarą Josefą Mengelę, kuris Antrojo pasaulinio karo metu atliko medicininius eksperimentus su Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovyklos kaliniais.

Šis sensacingas sprendimas priimtas Šveicarijos gynybos ministerijos po daugelio metų slaptumo, per kuriuos Šveicarijos valdžios institucijos ne kartą atmetė istorikų ir tyrėjų prašymus susipažinti su dokumentais.

Šveicarijos gynybos ministerija kaip priežastį, dėl kurios pakeitė kursą, nurodė „naują situaciją“, susidariusią po „neseniai atlikto vertinimo“.

Apie tai praneša Šveicarijos transliuotojų korporacija.

Jozefas Mengele, kurį kaliniai praminė grėsminga pravarde „Mirties angelas“, tarnavo pareigūnu ir gydytoju Osvencimo mirties stovykloje. Jis vadovavo atvykstančių kalinių atrankai geležinkelio peronuose, sprendė, kas bus siunčiamas į dujų kameras, ir atliko žiaurius medicininius eksperimentus su stovyklos kaliniais, ypač su dvyniais.

Po Antrojo pasaulinio karo Mengele pabėgo į Pietų Ameriką, tačiau, nepaisant jo tarptautinės paieškos, jam pavyko apsilankyti Šveicarijoje kaip turistui.

Keletas Šveicarijos parlamentarų netgi teikė pasiūlymus atlikti tyrimą, siekdami išsiaiškinti šio nacių nusikaltėlio buvimą šalyje ir, svarbiausia, atsakyti į klausimą, kaip jam pavyko be kliūčių įvažiuoti į šalį.

Šveicarijos bylą apie Mengelę iš pradžių surinko prokuratūros policijos tarnyba – dabartinės žvalgybos tarnybos pirmtakė. 2001 m. dokumentai buvo perduoti Šveicarijos federaliniam archyvui, ir nuo tada jiems buvo taikomas ilgalaikis naudojimosi draudimas.

Remdamasi šalies įstatymais dėl archyvų ir žvalgybos, Šveicarijos federalinė informacijos agentūra daugiau nei du dešimtmečius blokavo bet kokias pastangas atskleisti šiuos dokumentus.

Paskutinis atsisakymas buvo pateiktas 2026 m. vasarį. Tai paskatino apeliacinį skundą, kurį šiuo metu nagrinėja šalies Federalinis administracinis teismas.

Padėtis pasikeitė po darbo procedūrų peržiūros, atsižvelgiant į Bergier komisijos išvadas – tai nepriklausoma komisija, kurią Šveicarijos vyriausybė įkūrė 1996 m. siekdama ištirti bankų elgesį su Holokausto aukų šeimų turtu.

Pagal 2001 m. vyriausybės sprendimą, komisijos žinioje esanti medžiaga turi būti išslaptinta ir patikrinta. Federaliniam archyvui oficialiai patvirtinus šiuos duomenis – tam prireikė ketvirčio amžiaus – kol žvalgybos tarnyba pakeitė savo poziciją.

Gavusi atnaujintą pranešimą, Šveicarijos federalinė žvalgybos tarnyba pranešė teismui, kad visiems pareiškėjams suteiks prieigą prie Mengele bylos medžiagos. Tačiau tai bus daroma laikantis griežtų sąlygų, kurios dar nėra nustatytos, siekiant apsaugoti informacijos šaltinius ir bendradarbiavusius užsienio žvalgybos organizacijų atstovus.

Po to, kaip pranešama, tarnyba atliks „visapusišką ir kruopštų“ dokumentų iš įvairių archyvų prieigos suteikimo politikos peržiūrėjimą.

Po to, kai Izraelio žvalgyba „Mossad“ Buenos Airėse pagrobė svetimu vardu gyvenusį Adolfą Eichmaną, Mengele, tuo metu slėpęsis Argentinoje, pabėgo į Braziliją, kur gyveno iki 1979 m. vasario 7 d.

Tą dieną, maudydamasis vandenyne, jis patyrė antrąjį insultą, ir vienas iš labiausiai ieškomų nacių nusikaltėlių nuskendo. Dvejus metus prieš mirtį jį susirado sūnus Rolfas, kurio nuomone, tėvas taip ir liko neatgailavusiu naciu, tvirtinusiu, kad asmeniškai niekam nepadarė žalos ir tik vykdė savo pareigą.

Beveik 35 metus Mengelei pavyko slapstytis nuo persekiojimo, keletą kartų Simonas Wiesenthalis ir „Mossad“ buvo labai arti jo suradimo ir suėmimo.

2008 m. buvęs „Mossad“ darbuotojas Rafi Eitanas, vadovavęs operatyvinei grupei, kuri sulaikė Eichmaną, pranešė, kad Izraelio specialiosios tarnybos užuodė Mengelės pėdsakus tuo pačiu metu, kai aptiko ir Eichmaną, tačiau atsisakė idėjos „nužudyti du zuikius vienu smūgiu“, nes tai atrodė pernelyg rizikinga, o prioritetu liko būtent Eichmano suėmimas.