infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Kiekvienas žmogus kasdien priima sprendimus, remdamasis nepilna informacija aktualiu klausimu. Klausimas tik – kuo užpildo tą informacijos spragą.

„Vertybėmis“ grįstas sprendimas geriausiai matomas ten, kur politika tampa ritualu. Lietuva skiria gynybai rekordinius procentus BVP – ir tai daroma ne po išsamios analizės ar viešos diskusijos, o dėl to kad „taip reikia“, „visi NATO tai daro“, „Rusijos grėsmė“. Kas tiksliai gresia, kokiu mastu, kokia tikimybė — šių klausimų niekas neuždavė garsiai. Vertybės pakeitė svarstymus ir skaičiavimus.

Kitas pavyzdys – Raudonosios Armijos karių Šiauliuose perlaidojimas prieš rusų Pergalės dieną. Teisėta. Bet niekas viešai nepaklausė: ar tai naudinga? Klausimas nebuvo užduotas, nes atsakymas buvo žinomas iš anksto – „mes prieš sovietinę simboliką“. Vertybė. Ne analizė.

Marketingo modelis – čia pavyzdys arčiau kasdienybės. Energetikos krizė Europoje. Dauguma žmonių žino kad energija brangsta. Mažuma žino kodėl tiksliai. Jiems pakanka žinoti kad „Putinas kaltas“ – jis remia Iraną, kuris užblokavo Hormūzo sąsiaurį, dėl to ES brangsta degalai, todėl sankcijos Iranui atrodo „logiškas“ sprendimas.

Niekam neįdomu, kad Iranas buvo užpultas ir visa kita tik atsakomieji jo veiksmai, siekiant nepralaimėti. Pakuotė veikia – klausimai nekyla.

Ieškojimo modelis –  tai ne privilegija, o pasirinkimas. Žmogus kuris lygina šaltinius, užduoda nepatogius klausimus, daro savo išvadas – ne todėl, kad myli vieną pusę ir/ar nekenčia kitos, o todėl kad nori žinoti kas iš tikrųjų vyksta – tai trečiasis modelis praktikoje. Jis reikalauja laiko ir pastangų. Todėl retas.

Informacijos formavimo modelis – pats sudėtingiausias, nes nematomas. Jis neveikia per tiesioginį melą – veikia per klausimų parinkimą. Žmogus mano kad sprendžia pats, nes pats pasirinko atsakymą. Tačiau klausimą jam jau kažkas parinko.

Prieš rinkimus visuomenė gauna ne informaciją, o paruoštus rūpesčius ir grėsmes. Kas nusprendžia kad šiemet svarbiausia yra „saugumas“, o ne emigracija ar sveikatos apsauga? Ne rinkėjai. Tai nusprendžia tie, kurie valdo informacinį lauką.

Ukrainos karo atveju – niekas Europos gyventojų nepaklausė ar jie nori finansuoti karą. Klausimas buvo suformuluotas kitaip: „ar palaikote Ukrainą prieš agresorių?“ Taip suformuluotas klausimas jau turi atsakymą savyje (tai tik pavyzdys be jokio vertinimo).

Hormuzo sąsiaurio blokada – dar vienas pavyzdys. Europos žiniasklaida rašo apie kylančias degalų kainas. Retai kas rašo apie tai, kas užpuolė Iraną ir kodėl Iranas apskritai blokuoja sąsiaurį. Kontekstas pašalintas – liko tik pasekmė ir kaltininkas.

Keturi sprendimų priėmimo modeliai egzistuoja vienu metu, toje pačioje visuomenėje. Ir kiekvienas žmogus skirtingose situacijose naudoja skirtingus, tame tarpe lokaliai ir ketvirtąjį, manipuliuodamas artimaisiais ir pažįstamais.

Kiekvienas žmogus gali pasirinkti kurioje grupėje nori būti – pirmoje, antroje ar trečioje. Tai sąmoningas apsisprendimas, net jei atrodo natūralus. Ketvirtoji grupė globaliai – ne pasirinkimas, o paskyrimas: į ją patenkama tik pagal politinio patikimumo ir profesionalumo kriterijus, kurių neišmokys joks universitetas. Ten priimama ne pagal tai ko tave išmokė, o pagal tai kam esi naudingas.

Straipsniu siekiama paaiškinti, o ne įvertinti minimus modelius – geras/blogas požiūriu.

Parengė: Klaudija