infa.lt

Iliustracija: infa.lt / DI

Verslininkas pasidalino Facebook savo požiūriu į Antrosios pakopos pensijų fondus ir tuo, kodėl žmonės iš ten bėga. Mintys tikrai ne eilinės ir remiasi  sermėgine patirtimi, kurią daugelis pamiršta. Toliau autoriaus tekstas.

Kai susitinka dviese, – vienas su pinigais, o kitas su patirtimi – pirmasis lieka su patirtimi, o antrasis su jo pinigais.

Mano nuomone, iš II pakopos pirmiausia pasitraukė tie, kurie kaupia nuo pradžių ir jau susiformavo savo nuomonę – ir tie, kurie turi atmintį. Tuo tarpu jaunesni gyventojai, kurie šių pokyčių nepatyrė arba neatsimena, dažniau linkę pasitikėti pačia idėja ir sistemoje lieka.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug diskusijų apie tai, kodėl tiek daug žmonių traukiasi iš II pakopos pensijų kaupimo. Skaičiai įspūdingi – kalbama apie maždaug 40% gyventojų, dar dalis svarsto dėl pasitraukimo. Estijoe pasitraukė dvigubai mažiau. Reakcijos gana tipiškos: vieni kaltina žmones finansiniu neraštingumu, kiti – politikus, dar kiti viską aiškina noru daugiau vartoti šiandien.

Tačiau atsakymas, mano nuomone, yra paprastesnis ir kartu nemalonesnis – tai pasitikėjimo klausimas.

Kad suprastume, iš kur atsirado šis nepasitikėjimas, reikia grįžti į 2008–2009 metus. Iki krizės II pakopos kaupimas Lietuvoje buvo pasiekęs apie 5,5 proc. lygį ir turėjo augti iki 6 proc. Tai buvo riba, kuri daugeliui atrodė prasminga: sistema turėjo logiką, taisyklės buvo aiškios, kryptis – prognozuojama. Pasitikėjimas augo.

Tada atėjo finansų krizė. Biudžete pritrūko pinigų, „Sodros“ deficitas išaugo, ir valstybė priėmė sprendimą mažinti pervedimus į pensijų fondus: iš pradžių iki 3 proc., vėliau iki 2 proc., dar vėliau – iki 1,5 ir galiausiai iki 1 proc.

Formaliai tai buvo laikini sprendimai. Bet laikinų sprendimų pas mus juk yra daug. Pvz. ir 18%->21% PVM:).

Kiekvienas mažinimas ne tik mažino kaupimą, bet ir nuosekliai mažino pasitikėjimą sistema. 2011 m. tai jau buvo įvardyta labai aiškiai. Vienas pensijų fondų atstovų tuomet sakė:

„Tokiu būdu yra žlugdomas žmonių pasitikėjimas pensijų sistema. Kaip pasitikėti, jei negali būti tikras, ar dabartinė sistema veiks, ar politikams panorėjus vėl bus sumažinta. Nuo 2009 m. tai jau trečiasis pensijų fondų ‘karpymas’.“

Tada ne šiaip buvo sumažintas kaupimas II pakopoje. Jis buvo daromas ciniškai. Sistemingai. Ir nuosekliai. Ir tą darė tie, kurie šiandien ypatingai palaiko kaupimą antroje pakopoje.

Dar viena to laikotarpio mintis:

„Argumentas, kad tai yra ‘laikinas’ sumažinimas, nebesukelia jokio pasitikėjimo, nes jo paprasčiausiai nebeliko.“

Ir būtent čia atsiranda problema. Ne pats sumažinimas – krizės metu sprendimai dažnai būna sudėtingi. Problema ta, kad buvo pakeistos taisyklės ir jau po krizės, ir jos buvo keičiamos ne kartą. Žmonės buvo įtraukti į sistemą su viena logika, o vėliau ši logika buvo keičiama vienašališkai. Ir nuolatos.

Tai nėra tik ekonominis ar finansinio raštingumo klausimas. Tai yra pasitikėjimo klausimas. O jo didelė dalis kaupiančiųjų neturėjo.

Jeigu žmogus dešimtmečius kaupia pagal vienas taisykles, o valstybė jas pakeičia, natūralu, kad pasitikėjimas mažėja arba visai išnyksta. Dalis šiandien sukauptų sumų yra mažesnės ne todėl, kad sistema neveiktų, o todėl, kad ilgą laiką kaupimas buvo sumažintas iki minimumo.

Įdomu ir tai, kad tuo pačiu metu kitos šalys, pavyzdžiui, Estija, taip pat mažino įmokas, tačiau kartu pateikė aiškų planą, kaip šiuos sumažinimus kompensuos. Lietuvoje tokio nuoseklaus plano ilgą laiką nebuvo. Todėl ten pasitraukė 20%, o Lietuvoje jau 40%.

Todėl šiandien, kai dalis politikų stebisi, kodėl žmonės traukiasi iš II pakopos, galbūt verta kelti kitą klausimą – ne kodėl žmonės nepasitiki, o kada ir kaip tas pasitikėjimas buvo prarastas. Tada atlikti analizę. Ir daugiau klaidų nekartoti? Ar čia per didelis reikalavimas?

Didelė dalis atsakymo slypi būtent tame laikotarpyje, kai „laikini“ sprendimai tapo ilgalaike realybe.

Ir kol šis klausimas nebus sąžiningai įvardintas, tol diskusija apie II pakopą suksis ratu – tarp skaičių, kaltinimų ir bandymų įrodyti, kad problema yra ne sistemoje, o žmonėse.

Galiausiai lieka vienas klausimas: ar pasitikėjimą tokia sistema dar įmanoma sugrąžinti? Ar čia yra „this is it”?

Autorius redakcijai žinomas.