infa.lt

Frydrichas Mercas
Foto: Ints Kalnins / Reuters

Vokietijos kancleris Frydrichas Mercas (Friedrich Merz) paskelbė apie diplomatinių ryšių su Iranu atnaujinimą. Sprendimas priimtas po to, kai JAV ir Iranas pasiekė trapų paliaubų susitarimą. Tačiau šis žingsnis kelia fundamentalų klausimą: ar tai principinė pozicija, ar tiesiog sekimas Vašingtono pėdomis?

Santykių nutraukimo istorija

Vokietijos ir Irano diplomatiniai santykiai prastėjo nuosekliai keletą metų. Pirmas lūžis įvyko dar 2018-aisiais, kai JAV vienašališkai pasitraukė iš Irano branduolinio susitarimo (JCPOA) ir vėl įvedė griežtas sankcijas.

Kas kaltas: Europietiškoji E3 grupė – Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė – atsidūrė absurdiškoje situacijoje: jos reikalavo Irano toliau laikytis susitarimo, kurio pagrindinė šalis jau buvo jį apleidusi. Iranas formaliai tęsė įsipareigojimų vykdymą dar ilgai po JAV pasitraukimo, tačiau E3 pozicija liko nepajudinama: laikytis susitarimo, kuris jau buvo pažeistas JAV sankcijomis.

2022 metais santykiai dar labiau atšalo po Mahsos Amini mirties policijos areštinėje ir brutalaus valdžios atsakymo į sekusius protestus. Vokietija, kaip ir kitos Vakarų valstybės, griežtai pasmerkė Irano veiksmus.

Galutinis lūžis – 2024-aisiais. Irane buvo įvykdyta mirties bausmė Jamshidui Sharmahd – Vokietijos ir Irano pilietybę turėjusiam vyrui, nuteistam dėl tariamų ryšių su  teroristais. Berlynas uždarė visus tris Irano konsulatus Vokietijoje. Tai buvo stiprus diplomatinis signalas.

Ar Sharmahd mirtis buvo pakankama priežastis?

Diplomatinių atstovybių uždarymas dėl vieno piliečio egzekucijos – tai neįprastai drastiškas žingsnis. Mirties bausmės skiriamos daugelyje pasaulio šalių, su kuriomis Vokietija palaiko visaverčius diplomatinius santykius. Sharmahd byla, nepaisant tragiško likimo, tapo simboliu – tačiau kyla klausimas, ar ji buvo tikroji priežastis, ar tik patogus pretekstas santykiams nutraukti, kai to politiškai reikėjo.

Juo labiau kad Irano pozicija dėl branduolinio susitarimo po JAV pasitraukimo ir sankcijų atnaujinimo niekada nebuvo vertinama nešališkai. Europos reikalavimas Iranui laikytis sutarties, kurios JAV nebesilaikė, buvo dvigubi standartai, kurių Teheranas ilgainiui nebegalėjo toleruoti.

Sugrįžimas: principas ar pragmatizmas?

Dabar Frydrichas Mercas skelbia diplomatinių santykių atnaujinimą – „in koordinacijoje su JAV ir Europos partneriais.“ Šis sakinys pasako viską. Pokytis įvyko ne todėl, kad Vokietija peržiūrėjo savo poziciją Irano atžvilgiu ar kad situacija žmogaus teisių srityje Irane smarkiai pagerėjo. Pokytis įvyko todėl, kad Vašingtonas pirmas atidarė duris, ir Europa, kaip dažniausiai būna, seka iš paskos.

Tuo pačiu Mercas įspėja dėl Izraelio karinės kampanijos Libane – tai neįprastai stiprus pareiškimas iš Vokietijos lyderio, turinčio istorinę pareigą Izraelio saugumui. Tai liudija, kad geopolitinis kontekstas keičiasi greičiau, nei Europa spėja formuluoti principus.

Reziume: Vokietijos diplomatinis sugrįžimas prie Irano yra simptomas, o ne politika. Europa vėl demonstruoja tą patį modelį, kurį matome ir kritinės svarbos mineralų srityje, ir Ukrainos paramos klausimu – laukia, kol kažkas kitas priims sprendimą, ir tada prie jo prisijungia.

Santykių nutraukimas 2024-aisiais buvo abejotinas – vieno piliečio egzekucija, kad ir kokia tragiška, retai kada yra pakankama priežastis diplomatinių atstovybių uždarymui. Greičiau tai buvo sukauptų nuoskaudų ir vidaus politinių signalų rezultatas, o ne principingas sprendimas.

Dabar, kai JAV atidarė duris, Vokietija jas per trumpiausią laiką atidaro ir pati – ir tai tik patvirtina, kad nei uždarymas, nei atidarymas nebuvo grindžiamas nuoseklia strategija. Europa vėl demonstruoja tą patį modelį: laukia, kol kažkas kitas priims sprendimą, ir tada prie jo prisijungia.

Tol, kol Europa neturės savo aiškios ir nepriklausomos pozicijos Artimųjų Rytų atžvilgiu, ji liks tik Vašingtono diplomatijos atspindžiu.

Parengė: Klaudija