infa.lt

Dešimtmečius puoselėta Vokietijoje „žalioji“ energetikos vizija, paremta visišku atomo atsisakymu, oficialiai atsimušė į realybės sieną.

Šiandien Berlyno koridoriuose vis garsiau pripažįstama tai, ką kritikai prognozavo dar prieš dešimtmetį – ideologinis užsispyrimas šalį pavertė energetiniu skurdžiumi.

Ministrės pripažinimas: Alternatyvų nėra

Vokietijos ekonomikos ministrė Katerina Reiche investuotojų konferencijoje prabilo tonu, kuris dar prieš kelerius metus būtų laikomas politine erezija.

Ji atvirai paragino šalį skubiai persvarstyti poziciją branduolinės energetikos klausimu, įspėdama, kad dabartinė priklausomybė nuo dujų daro Vokietiją kritiškai pažeidžiamą bet kokiems išoriniams sukrėtimams.

Kalbėdama interviu „Financial Times“ leidiniui, ministrė neslėpė karčios tiesos apie ankstesnių vyriausybių palikimą:

„Dėl ankstesnių vyriausybių sprendimo uždaryti Vokietijos branduolines elektrines, dujos tapo praktiškai vieninteliu būdu patenkinti paklausą. Mums reikia dujų, kad užtikrintume tiekimą – tai vienintelis šaltinis, kuriuo disponuojame. Politiniu požiūriu šiuo metu neturime alternatyvos.“

Ideologijos kaina – pramonės agonija

Šis pareiškimas žymi esminį lūžį Berlyno politikoje. Uždariusi modernias ir saugias atomines elektrines, Vokietija tikėjosi, kad atsinaujinantys šaltiniai (Saulė ir vėjas) stebuklingai užpildys spragas.

Tačiau realybė negailestinga: pramonės gigantams reikia stabilios, bazinės energijos, kurios vėjo jėgainės užtikrinti negali. Rezultatas – visiška priklausomybė nuo dujų importo ir kosminės kainos vartotojams.

Katerinos Reiche žodžiai rodo, kad „Energiewende“ (energetinio posūkio) dogma griūva po ekonominės logikos svoriu. Vokietija pagaliau supranta, kad be branduolinės energijos ji ne tik praranda energetinę nepriklausomybę, bet ir rizikuoja savo pramonės konkurencingumu pasaulyje.

Sveiko proto pavasaris?

Vokietijos prabudimas vyksta ne vienas. Tai dalis platesnio proceso, kurį matome visoje Europoje. Panašu, kad 2026-ųjų pavasaris tampa laiku, kai politinės dogmos priverstos trauktis prieš elementarią logiką ir poreikį išgyventi. Būtų gerai jei tokio pat prabudimo požymių pamatytume ir Lietuvoje.

Klausimas lieka tik vienas: ar šis prabudimas nėra pavėluotas, kai didžioji dalis Vokietijos branduolinės infrastruktūros jau negrįžtamai išmontuota?