infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Pamenate laikus, kai nusipirkus daiktą – kompaktinę plokštelę, knygą ar vaizdo kasetę – jis tapdavo jūsų nuosavybe? Galėdavote jį skolinti, parduoti ar sudeginti. Šiandien mes gyvename „prenumeratų rojuje“, kuris vis labiau primena gerai apšviestą kalėjimą su mėnesiniu mokesčiu. Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) vizija pamažu tampa realybe, tik ar tikrai mes esame laimingi?

Nuosavybės mirtis ir amžina nuoma

Paradoksas: mes uždirbame vis daugiau, bet mūsų realus turtas virsta „prieigos teisėmis“. Muzika – nuomojama iš „Spotify“. Filmai – iš „Netflix“. Darbo įrankiai – iš „Adobe“ ar „Microsoft“. Net jūsų naujasis išmanusis asistentas (DI), kuris už jus parašo tekstą per 10 sekundžių, turi savo mėnesinį „stogą“.

Kai tik nustojate mokėti 20 eurų per mėnesį – jūsų muzika nutyla, jūsų failai dingsta, o jūsų „dirbtinis intelektas“ tampa toks pat protingas kaip akmuo. Mes nebeturime daiktų, mes turime tik sąskaitas. Silicio slėnio gigantai sukūrė sistemą, kurioje tu esi ne klientas, o amžinas nuomininkas savo paties skaitmeniniame gyvenime.

6 centų drama ir 20 eurų tyla

Kol mes su ironiška šypsena stebime vyriausybės žaidimus dėl planuojamo 6 centų dyzelino akcizo sumažinimo (puikiai suprasdami, kad tai tik dūmų uždanga), kitoje pusėje tyliai ir be jokių akcijų mus „melžia“ globalios korporacijos. Ten niekas nesiūlo nuolaidų – ten tiesiog kas mėnesį ramiai nuskaičiuoja po 10, 20 ar 30 eurų.

Mes esame pratinami džiaugtis simbolinėmis nuolaidomis degalinėse, kol savanoriškai atiduodame stambias kupiūras už „prieigą prie progreso“. Tai – laipsniškas kontrolės praradimas, kurį mes priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Mes piktinamės dėl 6 centų mokesčių padidinimo/sumažinimo (per mažai), bet ramiai sutinkame su 20 eurų prenumerata, nes tai „patogu“.

Biurokratinis absurdas už jūsų pačių pinigus

Bandymas užsisakyti paprastą skaitmeninę paslaugą šiandien primena žvalgybos operaciją. „Google“, „Apple“ ar „OpenAI“ labirintai sukurti taip, kad jaustumeisi kaip mažas vabalas milžiniškame mechanizme. Jūs norite sumokėti pinigus, o sistema jus verčia klaidžioti per „Wallet“, „Payments center“ ir „Settings“, kol galiausiai pasiduodate ir sutinkate su visomis jų sąlygomis, kad tik gautumėte tą dozę skaitmeninio dopamino.

Silicio slėnio „administratoriai“ sukūrė sistemą, kurioje mes ne klientai, o skaitmeniniai baudžiauninkai, privalantys mokėti duoklę už galimybę naudotis technologija, kurią patys ir sukūrėme savo asmeniniais duomenimis.

Kodėl mes tylime?

Nes patogu. Nes saulė šviečia, kava skani, o DI už mus padaro darbą. Bet kaina už šį patogumą yra didesnė nei 20 eurų. Tai – savanoriškas privatumo, kontrolės ir galiausiai – laisvės atsisakymas. Jei rytoj koks nors algoritmas nuspręs, kad jūsų nuomonė „neatitinka standartų“, jūsų skaitmeninis gyvenimas gali būti išjungtas vienu pelės paspaudimu. Ir neturėsite kam pasiskųsti, nes visi „neteisėti administratoriai“ sėdi serverinėse anapus Atlanto.