infa.lt

lrv.lt nuotr.

Lietuvos nepriklausomybei – 36-eri. Ir Vyriausybės kanceliarija bei ministerijos rado tikrai prasmingą būdą tai paminėti. Ne papildomu biudžeto straipsniu. Ne potvarkiu. Megzdami.

Akcija vadinama „Mažiesiems iš didelių rankų.” Ministrai, kanceliarijos ir ministerijų darbuotojai darbo metu mezgė hipoalerginius migdukus – Spalvukus – vaikams su onkologinėmis ligomis, negalia, epilepsija, cerebriniu paralyžiumi ir kitomis sunkiomis ligomis.

Trispalvių spalvų, žinoma. Kovo 11-oji įpareigoja.

Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė kalbėjo jaudinančiai: tai ne tik mezginiai, tai tylus palaikymo ir vilties ženklas, raminantis prisilietimas, rankų šiluma. Neabejotinai. Tačiau šiluma darbo metu – tai vis dėlto valstybės tarnautojo darbo valandos, o ne savaitgalio hobis.

Toliau – neišvengiama aritmetika. Lietuvos ligoninėse šiuo metu yra tūkstančiai sunkiai sergančių vaikų. Vienos kanceliarijos megzti Spalvukai – tai lašas jūroje, kad ir koks šiltas tas lašas būtų. Tuo tarpu specializuotos įstaigos už tą patį laiką ir tuos pačius pinigus pagamintų jų tūkstančius, pagal medicininius standartus, be spaudos konferencijų poreikio.

Bet čia ne apie skaičius. Čia apie nuotrauką su virbalais ir ministro šypsena prie Kovo 11-osios. Nes rūpestis, kuris nefotografuojamas – lyg ir neegzistuoja.

Tikras klausimas paprastas: ar šie vaikai reikalingi tik prieš šventes? Ar Spalvukų iniciatyva gyvuos balandį, gegužę, liepą – kai nėra progos ir fotoaparato?

Jei taip – tai ne akcija. Tai pavyzdys. O jei ne – tada Kovo 11-oji tikrai prasminga. Tik ne tiems, kam labiausiai reikia.

Proginis rūpestis – geriau nei jokio. Bet tikras rūpestis neieško datos kalendoriuje.