infa.lt

„Maslow plaktukas“ sąvoka, dar žinoma kaip „įrankio šališkumas“ ar „law of the instrument“, reiškia kognityvinį šališkumą, kai žmogus pernelyg pasikliauna pažįstamu problemų ar užduočių sprendimo įrankiu ar metodu, pritempdamas visus klausimus prie jo, net jei jis netinka.

Ši koncepcija priskiriama psichologui Abrahamui Maslow, kuris 1966 metais knygoje „The Psychology of Science“ parašė: „Jei vienintelis tavo įrankis yra plaktukas, viskas atrodo kaip vinis“, nors panašią idėją 1964 metais išsakė filosofas Abrahamas Kaplanas, sakydamas: „Duok mažam berniukui plaktuką, ir jis atras, kad viskas aplinkui reikalauja daužymo“.

Šis šališkumas atsiranda iš mūsų polinkio taupyti energiją ir laikytis to, kas pažįstama, neieškant alternatyvių sprendimų būdų, tačiau jis veda prie siaurėjančio mąstymo, suboptimalių sprendimų ir net klaidų įvairiose srityse, nuo psichologijos iki verslo ir technologijų.

Psichologijoje ir elgesio ekonomikoje šis fenomenas aiškinamas kaip kognityvinis šališkumas, kurį mini tokie autoriai kaip Charlie Munger, ragindamas turėti daug psichologinių modelių, kad išvengtumėme siauro požiūrio, ar Nassimas Talebas knygoje „Antifragile“, kritikuodamas žmones, kurie viską sprendžia vienu metodu.

Pavyzdžiui, medicinoje gydytojas gali per dažnai skirti pažįstamus vaistus, nepaisant naujų tyrimų ar alternatyvų gydymo būdų, nes jis įpratęs prie tų preparatų, o tai gali lemti netinkamą pacientų gydymą.

Psichiatrijoje, kaip minėjo pats Maslow, psichiatrai 1960-aisiais pernelyg dažnai naudojo antipsichozinius vaistus visoms psichinėms ligoms, net jei pacientai turėjo kitokių problemų, nes tai buvo vienintelis pažįstamas „plaktukas“.

Švietime mokytojas gali metų metais naudoti tuos pačius dėstymo metodus, nekreipdamas dėmesio į naujas technikas, kurios geriau tiktų skirtingo lygio mokiniams, nes jis jaučiasi saugus su senuoju būdu.

Technologijų srityje, programuotojas gali primygtinai naudoti vieną programavimo kalbą, pvz., JavaScript, visiems projektams, net jei kita kalba būtų efektyvesnė, tiesiog todėl, kad jis ją geriausiai moka.

Versle vadovas gali taikyti tą pačią strategiją visiems iššūkiams, pvz., visada mažinti išlaidas, nepaisant to, kad kartais reikia investuoti į inovacijas, nes išlaidų mažinimas yra jo „plaktukas“.

UX dizaine dizaineris gali visoms naudotojų problemoms naudoti tuos pačius įrankius ar šablonus, pvz., visada kurti panašias sąsajas, nekreipdamas dėmesio į specifinius poreikius, kas veda prie neefektyvių sprendimų.

Valdžios dinamikoje, politikai gali viską matyti per jėgos ar propagandos prizmę, pvz., spręsti socialines problemas baudomis ar kontrole, užuot ieškoję dialogo ar inovatyvių sprendimų, nes valdžia jiems tampa tuo plaktuku, kuris viską „prikala“.

Ekonomistai dažnai visas problemas vertina pagal pajamų, išlaido balanso modelį, dažnai tikėdami, kad visos problemos slypi tik finansuose.

Norint išvengti šio šališkumo, rekomenduojama plėsti įrankių arsenalą – mokytis naujų metodų, ieškoti skirtingų perspektyvų ir visada klausti, ar pasirinktas būdas tikrai tinka problemai, o ne padaro ją dar sudėtingesnę, taisant nuo jos „sprendimo“ pasekmių.

Tai padeda priimti geresnius sprendimus ir išvengti klaidų, kurios kyla iš siauro mąstymo.