infa.lt

Samurajės ir gladiatorės: neįprastos senovės laikų moteriškos profesijos

Samurajės ir gladiatorės: neįprastos senovės laikų moteriškos profesijos

04 gegužės
11:48 2015

rustoria.ru

paveikslėlis

Mes įpratę tikėti istorija, tačiau dažnai pamirštame, jog ir ji gali būti visiška nesąmone. Kai šiuolaikiniai žmonės stengiasi sudėlioti į vieną paveikslą išbarstytus praeities fragmentus, iškreiptus jų pačių suvokimo optikos, gaunasi kaip tik tai, ką galima pavadinti istorija. Ir šis iškreiptas praeities supratimas įtakoja tai, kaip mes šiandien matome dabartį.

Pavyzdžiui, dauguma iš mūsų įpratę manyti, jog senovėje moterys nekariavo ir neužsiėmė kovos menais tiesiog todėl, kad joms to neleido vyrai. Ir tai, atrodo, tęsėsi iki pat XX amžiaus. Pasirodo visa tai paneigia archeologija. Štai jums penki pavyzdžiai to, jog mes žiūrime į praeitį iš vyrų požiūrio taško.

Moterys buvo gladiatorėmis

paveikslėlis

Ką dauguma iš mūsų žino apie gladiatorių kovas? Greičiausiai maždaug tai, kas buvo parodyta Holivudo filme „Gladiatorius“ – vyriškos lyties vergai ir nusikaltėliai, kuriuos verčia kovoti vienus su kitais arba su plėšriaisiais žvėrimis Koliziejaus arenoje. Ir visa tai tik publikos malonumui.

Iš tikrųjų gladiatorių arena nebuvo paprasta reljefinių vaikinų mėsmalė. Realybėje, dauguma paties kruviniausio istorijoje sporto dalyviai buvo savanoriai, pavyzdžiui, besimokantys kariai arba politikai, kuriems buvo būtina užsitarnauti tautos pagarbą. Ir kaip paaiškėjo, ne mažiausią šių kovotojų skaičių sudarė moterys.

Damos-gladiatoriai, nebuvo imperatoriaus, tikinčio lyčių lygybe, politikos rezultatas. Greičiau jau atvirkščiai – 200 metų moterų dalyvavimas kovose buvo norma ir ilgą laiką niekam nė į galvą negalėjo ateiti, jog čia kažkas ne taip. Romėnai net nemanė būtinu savo sąrašuose nurodyti kovos dalyvio moterišką lytį. II ir III amžiuje tai uždraudė tik imperatorius Septimijus Severas.

paveikslėlis

Moters-gladiatorės statulėlė, kuri anksčiau buvo laikoma plovėja.

Moters-gladiatorės statulėlė, kuri anksčiau buvo laikoma plovėja

Kyla klausimas – kodėl mes anksčiau apie tai negirdėjome? Todėl, kad, kai mokslininkai surado moters-gladiatorės statulėlę su ginklu rankoje, jie pamanė, jog tai valytoja su skuduru. „Ką gi daugiau moteris gali laikyti rankoje?“ – galvojo jie. Ir tai tęsėsi tol, kol vienoje iš gladiatorių kapaviečių, šalia ginklų, archeologai rado moters kaulus. Pagalvoję apie tai, ar moteris negalėjo ten įkristi netyčia, visgi tyrinėtojai padarė išvadą, jog neteisingai vertino romėnų lyčių lygybę.

Moterys buvo samurajais

paveikslėlis

Skirtingai nuo kovojančio kardu ir pasiruošusio kiekvienu momentu mirti samurajaus-vyro, feodalinės Japonijos moteris įsivaizduojama kaip išdažyta geiša, kurios pagrindinė pareiga yra verkti prie nužudyto vyro, brolio arba tėvo kūno. Iš tikrųjų, japonų moterys, priklausomai nuo aplinkybių, galėjo pakovoti už save ne prasčiau, nei tikrieji samurajai.

kare_5

Viduramžių kovos Japonijoje atvaizdas

Reikalas tame, jog senovės Japonijoje mergaites augino pagal tą patį Bushido (bushido codecs) kodeksą kaip ir berniukus. Jame griežtai nurodyta niekada nepasiduoti gyvam ir visada pasirinkti garbingą mirtį. Tam, kad galėtų laikytis šios taisyklės, moterys su savimi nešiojosi nedidelius durklus, kurie galėjo praversti tiek savigynai, tiek dėl to, kad būtų galima durti tikslų smūgį sau į širdį. Todėl, moterys toli gražu ne visada kovojo tik kaip paskutinis gynybos ešelonas. Pavyzdžiui, vieno viduramžių mūšio 1580 metais žuvusiųjų palaikų DNR tyrimai parodė, kad iš 105 žuvusių 35 buvo moterų kūnai.

Tačiau, samurajų sluoksnio moterys buvo apmokamos kitų kovos menų, negu vyrai. Jos mokėjo kautis su taip vadinama naginata – ašmenimis su ilga rankena, grandinėmis ir virvėmis. Tarp kitko, vienas iš populiariausių viduramžių literatūros personažų apie samurajus japonams – tai moteris vardu Tomoe Godzen.

Amazonės egzistavo iš tikrųjų

paveikslėlis

Amazonės – didžiulės ir kraujo ištroškusios moterys-kariai – Senovės Graikijos mitologijos kūrinys, apie jas mes žinome iš Homero poemų. Pasak legendos, amazonės neapkentė vyrų tiek, jog vaikus gimdė tik nuo pavergtų tautų vyrų, o gimusius berniukus geriausiu atveju palikdavo būsimais „vyrais“. Blogiausiu – tiesiog nužudydavo.

Ir nors dauguma dalykų apie amazones buvo išgalvoti, pačios jos galėjo turėti realų istorinį prototipą. Archeologai padarė išvadą, jog tuo prototipu galėjo būti skitų gentys, gyvenusios šių laikų Irano, Turkijos, Rusijos ir Ukrainos teritorijose.

Kasinėjimai parodė, jog skitų kovos būriai buvo sudaryti iš vienodo skaičius vyrų ir moterų, o visokiausių tatuiruočių ir randų ant abiejų lyčių kūnų buvo beveik vienodas kiekis. Skitai moteris-karius laidodavo kartu su jų ginklais, t. y. lygiai taip pat, kaip ir vyrus. Daugeliui kitų tautų tai nematytas lyčių lygybės reginys.

skitų kapavietė

Skitų kapavietė

Be viso to, skitų vyrai-kariai galėjo neauginti barzdos, kas Graikijoje buvo laikoma moteriškumo požymių. Todėl vadinti skitus „amazonėmis“ jie galėjo dėl noro pasišaipyti iš barbarų.

Nors tokio barbariškumo, kurį jiems priskirdavo civilizuoti graikai, skitai vis tik nevykdė – gimusių berniukų niekas nežudė. Tai būtų buvę kvaila visais požiūriais.

Vikingai kartu su savimi imdavo žmonas

vikingai su šeimomis

Mes įsivaizduojame vikingus, kaip brutalius Skandinavijos piratus deginusius miestus visoje Europoje. Tuo tarpu, kai jų žmonos, geriausiu atveju, laukdavo barzdotų vyrų kažkur tolimoje Islandijoje. Realybėje viskas buvo visai ne taip.

Pirma, minimu atveju mes neteisingai naudojame žodį „vikingai“. Istorikės Erikos Hagelberg nuomone, tai tas pats, kaip amerikiečius vadinti „jūrų pėstininkais“. Realios Skandinavijos tautos buvo sudarytos ne tik iš piktų piratų – jie buvo suinteresuoti prekyba ir kolonizacija ne mažiau, nei kiti europiečiai.

Danai įsiveržia į Angliją, XII amžius.

Priešingai, požiūriui apie vikingus, esą skleidusius smurtą visoje Europoje, šiuolaikiniai DNR testai rodo, jog ir tai nėra taip. Iš tikrųjų vikingai mieliau ėmė su savimi savo šeimas ir įkurdavo naujas kolonijines gyvenvietes, o ne prievartaudavo svetimų miestų gyventojas.

Žinoma, moterys šioje visuomenėje nevaidino aukšto socialinio vaidmens, tačiau mūsų įsivaizdavimas apie vikingus vis tik buvo per daug seksistinio požiūrio. Iš tikrųjų, rūstieji vikingai pasirodė besantys pilnai šeimos vyrais.

Akmens amžiaus menininkai buvo moterys

menininkai - moterys

Kai žmogus atsiskyrė nuo gyvūnų pasaulio, jis staiga pradėjo daryti keistus dalykus – vietoje to, kad ištisą parą valgytų ir miegotų, jis užsiėmė darbo įrankių gamyba, bendravimu su panašiais į save ir netgi piešimu ant urvų sienų. Nuo šio momento prasidėjo tai, ką šiandien mes vadiname kultūra.

Kažką pirmieji piešiniai urvuose stulbina, o kažkas iš viso nesupranta kas čia per teplionė. Tačiau mus domina kita – sutinkamai su šiuolaikinių mokslininkų tyrimais, maždaug trys ketvirtadaliai rastų piešinių buvo nupiešti moterų.

rankos antspaudas

Moters-dailininkės iš akmens amžiaus rankos antspaudas

„Kaip tai pavyko nustatyti, po galais?“ – paklausite jūs. Labai paprastai. Moters rankos rodomasis pirštas, kaip taisyklė, ne trumpesnis, nei bevardis. Tuo tarpu pas vyrus, bevardis pirštas beveik visada pastebimai ilgesnis nei rodomasis. Anksčiau pas žmonės šie skirtumai buvo išreikšti dar labiau pastebimai. Mokslininkams teliko tik sulyginti rankų antspaudus rastus šalia piešinių. Būtent antspaudai ir pasakė jiems apie tai, jog dažniausiai piešė moterys.

Vilendorfo Venera

Pati žymiausia statulėlė iš „paleolitinių Venerų“ – „Vilendorfo Venera.

Taip pat egzistuoja ir kitos hipotezės apie kūrybingas akmens amžiaus moteris. Plačiai žinomos taip vadinamos „paleolitinės Veneros“ – moterų statulėlės, darytos prieš 20-30 tūkstančių metų ir priskiriamos Graveto kultūrai. Šios statulėlės pasižymi tuo, jog turi hipertrofuotą krūtinę, pilvą ir klubus. Autorius, tuo pačiu, neskyrė dėmesio kojoms, rankoms ir galvai. Šių figūrėlių paskirčiai nurodyti buvo sukurta daugybė hipotezių – jos turėjo religinę reikšmę, buvo naudojamos kaip talismanai arba netgi buvo pirmaisiais istorijoje pornografiniais atvaizdais.

Tačiau kai kurios moterys-tyrinėtojos tyrinėjusios statulėles pastebėjo, jog, jeigu į jas žiūrėti iš viršaus, tai jų vaizdas labai panašus į tą, kaip mato save ir savo kūną nėščia mergina. Pirmiausia sutapdavo proporcijos. Tai, savo ruožtu, paaiškino hipertrofuotą pilvo ir krūtinės vaizdavimą. Jei ši hipotezė teisinga, tai būtina pripažinti, jog moterų indėlis į mūsų kultūrą aiškiai nepakankamai įvertintas. Tiesa, to patikrinti, deja, nėra kaip.

parengė: Edita Sabaitė

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar 2019-ieji atitiko jūsų lūkesčius, ar iš valstiečių to ir tikėjotės?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Samurajės ir gladiatorės: neįprastos senovės laikų moteriškos profesijos* - nuoroda: https://infa.lt/1362/samurajes-ir-gladiatores-neiprastos-senoves-laiku-moteriskos-profesijos/