2026.02.03 08:20
Foto: Scott Catron
Holivudo aktoriai, tarp kurių yra Scarlett Johansson, Kate Blanchett ir Joseph Gordon-Levitt, prisijungė prie kampanijos „Stealing Isn’t Innovation“ („Vagystė nėra inovacija“), nukreiptos prieš generatyvinių dirbtinio intelekto (DI) modelių mokymą naudojant autorių teisių saugomus kūrinius be tiesioginio teisių turėtojų leidimo.
Iniciatorius – „Human Artistry Campaign“, vienijanti profesines sąjungas, žmogaus teisių organizacijas ir kino industrijos asociacijas.
Kampanijos organizatoriai paskelbė, kad iniciatyvą viešai parėmė daugiau nei 700 žmonių.
Be aktorių, iniciatyvą taip pat parėmė muzikantai, tarp kurių yra grupės MGMT, OneRepublic ir R.E.M., bei rašytojai, tarp kurių yra George Saunders ir Jonathan Franzen.
Kampanijos pareiškime teigiama, kad technologijų kompanijos masiškai naudoja žmonių sukurtus tekstus, muziką ir vaizdus DI modeliams mokyti, kurie vėliau gali konkuruoti su pačiais autoriais.
Pabrėžiama, kad bandymai pakeisti įstatymus technologijų korporacijų naudai atima iš autorių savo darbų kontrolę ir atlygį už turinio naudojimą.
Kampanijos dalyviai reikalauja įstatymiškai įtvirtinti būtinybę gauti teisių turėtojų sutikimą ir mokėti kompensacijas už jų kūrinių naudojimą dirbtinio intelekto apmokymui.
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt
193
DI juk nekopijuoja autorių kūrinių, jis tik mokosi iš jų.
Tokiu atveju reikėtų apmokestinti ir pradedančius aktorius, kurie mokosi ių filmų peržiūros, juk jieirgi tampa „konkurentais“, ir visus, kas žiūri filmus, nes jie mokosi montavimo, scenų niunasų, dialogų ir viso kitko, net makijažo subtilybių.
Aktoriai pasijuto aukomis, ir kaip JAV jau įprasta, pajuto galimybę numelžt dirbtinio intelekto kūrėjus.
Tai ir stebėsime šį cirką, kol egzistuos tokios neapibrėžtos „autorių teisės“ – autorių, kurie nori gauti pinigus net tada, kai jų kūriniai viešai nedemonstruojami ir konkrečiai iš jų niekas negauna pinigų. Juk DI mokosi tik stiliaus ir formos, o ne kopijuoja turinį ir Copy-paste pateikia kaip savo.
Dirbtinis intelektas ne mokosi stiliaus ir formos, bet ją kopijuoja.
Meninikas skiriasi nuo dirbtinio intelekto manau tuo, kad jis mokosi pas mokytojus iš jų stiliaus, o vėliau sukuria savo individualų stilių.
O dirbtinis intelektas savo stiliaus nekuria, jis tik tiražuoja kitų meninikų sukurtą stilių.
Dirbtinis intelektas man yra panašus į kiniečius, kurie neįdeda savo pastangų technologijai sukurti, bet ją pavagia, masiškai tiražuoja ir uždirba iš pigaus masinio tiražavimo, nemokėdami nei cento technologijų kūrėjams.
Dirbtinis intelektas pats nieko nesukuria.
Dirbtinis intelektas tik ima žmonių sukurtus kūrinius ir naudoja.
Dirbtinis intelektas ima žmonių sukurtų kūrinių fragmentus. (stilistiką, sąskambius, potėpius) ir iš jų, sudėlioja naują kūrinį.
Už naują kūrinį, kuris yra surinktas iš kūrėjų darbų detalių, užmokestį gauna dirbtinio intelekto kūrėjai, bet visiškai negauna tie žmonės, tie kūrėjai, kurių darbo fragmentus naudoja dirbtinis intelektas.Nesuprantu, kodėl dirbtinio intelekto vykdomas savo duomenų bazės užpildymas žmonių sukurtais kūriniais yra vadinamas dirbtinio intelekto mokymu?
Kodėl plagijavimas vadinamas mokymu?
Jei dirbtinis intelektas laikomas kūrėju, tuomet tegul jis pats susikuria savo duomenų bazę iš savo paties kūrinių
Atleiskite, o ką reiškia „mokytis“?
Mokytis tai ir yra „ kopijuoti“, jūs mokykloje kopijuojate daugybos lentelę, gramatiką ir viską, ką jums sukrauna į galvą.
–
Tada žiūrite filmus, paveikslus, gamtą ir t.t.
–
viso to pagrindu jūs kuriate, bet reikia turėt omenyje, kad kuriate ne iš savęs, o iš to, kas jau jumyse yra sukrauta.
–
Tai nevadinama kopijavimu, nes jūs nekartojate kitų autorių, o naudojate visų autorių sintezuotą turinį.
–
Dirbtinis intelektas daro lygiai tą patį – jis jų nekartoja ir nekopijuoja. Jam nepateikiami tokie kaltinimai.
–
Visa kaltinimų esmė – informacija, kad jis mokomas iš tų aktorių filmų, muzikos, tekstų duomenų. Jis nekaltinamas plagiatu. Jis kaltinamas mokymusi iš jų turinio.
–
Tai visai skirtingi dalykai.
Ar dirbtinis idiotas iš to gauna naudą pats? Akivaizdu, kad naudą gauna sukūręs tą dirbtinį idiotą. Jeigu taip, tai lai pats savarankiškai ir mokosi užuot naudojęsis super greita skaičiavimo mašina gebančia apdoroti ir sisteminti milžinišką kiekį informacijos per itin trumpą laiką. Kitas dalykas tas, kad jokių, taip vadinamų, autorių teisių iš viso neturi būti nes menininkas yra tik iš pašaukimo, o ne dėl to, kad valgyt norisi, tai yra, iš reikalo. Ar tie žmonės kurie praeityje sukūrė šitiek dainų, pasakų, patarlių, šokių, išaudė šitiek juostų ir begalę visokių kitokių dalykų vadino save menininkais, kūrėjais arba kultūros darbuotojais? Ar jie savinosi tai ką sukūrė, ar reikalavo sau kokių tai autorių teisių? Tie žmonės užsiėmė įvairiausiomis veiklomis, tačiau nei vienas jų nevadino savęs menininku, kūrėju ar kultūros darbuotoju. Jūs tikriausiai numanote, jog tie žmonės už tai ką sukūrė, nei prašė nei gavo kokį nors atlygį. Spėju, jiems buvo malonu jeigu jų kūriniai teikė džiaugsmą kitiems. O kaip būtų dirbtinio idioto atveju,ką? O tiksliau sakant, ar tas kas sukūrė dirbtinį idiotą ir išmokė jį mokytis iš kitų kūrinių, ar tas veikėjas nepretenduotų į kokias tai autorių teises dirbtiniam idiotui sukūrus (??) kažką? Kas negerai su mumis, kad mes pribridom iki tiek, jog šiandien šnekam apie tokį šlamštą? Jeigu tenka ginčytis dėl to tai su mumis jau tikrai kažkas negerai.
Rašydamas apie tai, kad mokyklose mokinių mokymosi procesas yra duomenų kopijavimas, tamsta kalbi ne apie kūrybines, bet apie bendrąsias disciplinas. Eidami į bendrojo išsilavinimo mokyklas, mokiniai iš tiesų gauna duomenis, kuriuos bando įsissavinti, bei juos išmokti. Tačiau kūrybinėse disciplinose, tokiose, kaip tapyba, skulptūra, architektūra, muzikos kompozicija, vizualinis menas, mokiniams duodamos užduotys, kurios juos lavintų spręsti šias užduotis kūrybiškai. Spręsti kūrybiškai – tai nereiškia, kad turi būti prisikopijavęs tarkime kitų menininkų stilistikų ar darbų fragmentų ir juos mechaniškai dėlioti tapusavyje, bet turi ieškoti savo individualaus kelio, savo individualaus braižo, susikurti savo stilių, kuris būtų savitas tik tau vienam. Jei meno disciplinos studentas imtų elgtis taip, kaip tamsta sakai, jei imtų kopijuoti žinomų menininkų darbų fragmentus ir iš šių fragmentų bandytų sumodifikuoti bei sukostruoti savo paties darbą, tai toks studentas būtų apkaltintas plagijavimu ir jo darbas būtų atmestas.
Net jei patį dirbtinio intelekto mokymo procesą laikytume mokymu, jis taip pat turėtų būti apmokamas.
Nemokamo mokymo nebūna. Tėvai, kurie nori mokyti savo vaikus, samdo savo vaikams korepetitorius, kuriems užmoka už savo vaikų mokymą. Už vaikų, einančių į valstybines mokyklas, mokymą sumokame mes visi sumokėdami mokytojams atlyginimą. Mokytojai, kurie dalinasi savo žiniomis, šias žinias gavo ne už dyką. Šioms žinioms įgyti mokytojai investavo savo darbą, savo laiką, savo pinigus. Menininkai, kurie yra ištobulinę savo stilių, įvaldę savo specialybę, sukūrę išskirtinius kūrinius, lygiai taip pat yra investavę į savo talentus savo darbą, savo laiką, savo pinigus. Intelektualinė nuosavybė yra privatus mokytojų ir menininkų turtas, įgytas sunkiu darbu. Todėl dalinimasis savo meniniko patirtimi ir mokymas turi būti apmokamas atlygiu, kurį mokytojas ir meninkas galėtų skirti savo pragyvenimui. Pasisavinimas menininko intelektualinės nuosavybės jam nežinant ir nesumokant net ir mokymo tikslais yra menininko nuosavybės pasisavinimas.
Jūs nusišnekate ir pats to nejaučiate.
DI moko jo programuotojai, iš viešai kiekvienam prieinamos medžiagos. Kūrinių autoriai prie to papildomai nė piršto neprideda.
–
Jie už savo kūrinius gauna honorarus ir atskirą mokestį už jų kūrinių panaudojimą pakartotinai bet kur.
–
DI jų kūrinius, pabrėžiu, viešai prieinamus, naudoja TIK mokymui – stiliaus, formos ir t.t., tačiau pačių jų kūrinių neatkartoja.
–
Stilius, forma, sąskambiao ir t.t. nėra autorių nuosavybė, kaip ir muzikos natos, ar matematikos skaičiai.
–
Autorių nuosavybė tik konkretus kūrinys, visa kita jau buvo tūkstančius kartų sukurta ir naudota iki jų kitų autorių, iš kurių mokėsi jie patys.
–
Pirminius visa ko autorius galime vadinti pirmykščius – urvinius žmones, bet jie nereikalauja jokių autorių teisių atlyginimo.
–
tad gal sustokime – autorių teisės prasideda ten, kur groja konkretūs jų kūriniai. O jau kūrinių sudedamosios dalys nėra jų. -nei natos, nei akordai, nei formulės, nei skaičiai, nei garsai, nei raidės, nei dažai, nei fonas nei.. nei.. nei..
Manau mes turime skirtingas nuomones todėl, kad kalbame apie skirtingus to paties reiškinio aspektus. Tamsta į dirbtinio intelekto plagijavimo problemą žiūri iš teisinės pusės, o aš iš gyvenimiškos.
Tamsta teigi, kad jei tarkime Konstantinas Čiurlionis pušies medžius piešė savo stiliumi – tai nebus laikoma nusikaltimu ir plagijavimu, jei kuris nors kitas žmogus ims piešti beržo medžius panaudodamas M.K. Čiurlionio stilių. Teisiškai tamsta esi teisus – stilius teisiškai yra nesaugomas ir toks dailininkas teisiškai nepadaro nusikaltimo.
Tačiau realiame gyvenime toks tapytojas, jei bandys savo darbus eksponuoti viešai, tuomet sulauks kritikų kritikos kaip neturintis savo stiliaus plagijatorius.
Palaikau kūrėjus ir manau, kad vakarykštė teisė nebeatspindi tos padėties kuri yra šiandien ir ją reikia keisti. Autorinių teisių įstatymai buvo sukurti tuomet, kai nebuvo dabartinių masinio kopijavimo technologijų ir šie įstatymai turi būti koreguojami atsižvelgiant į pasikeitusią gyvenimo realybę.
Kūriniai manau turi būti tikrinami, pasitelkiant tą patį dirbtinį intelektą ir nustatant kiek dirbtinio intelekto sukurti kūriniai turi sutapčių su kūrėjų žmonių kūriniais. Teisiškai turi būti naujai įvertinta kokio lygio sutaptys ir kiekis būtų dar nelaikomi plagijavimu ir kokio lygio sutaptys jau būtų laikomos plagijavimu.
Kalbate kaip profanas, nesidomėjęs daile.
–
Dailininkų mokinių dauguma būtent ir piešia bei tapo jo stiliumi, ir tai nelaikoma plagiatu. Nes kūrinys autentiškas.
–
Tik vienetai sukuria kažkokį savitą stilių, o dauguma tik taip, kaip išmoko. Pagal tai dažnai juos ir atskiria – kokios mokyklos dailininkas, kaip ir kovos menų stiliuose.
–
Su DI šis reikalas apskritai visiškai kitoks, kadangi jis nekartoja vieno stiliaus – pas jį daugybės stilių sintezė, kurią galima vadinti apskritai originalia.
–
Tad apsiraminkite, nė vienas dailininkas negali tvirtinti, kad DI kažką iš jo pavogė, beje, ir netvirtina.
–
Jie jį kaltina tik tuo, kad jis mokosi iš jų. Nes nori už tai pinigų ir bijo, kad galiausiai DI išstums juos iš rinkos.
–
Nori gauti pinigus iš autorių teisių iki gyvenimo pabaigos net nekurdami nieko daugiau, dauginant pajamų šaltinių skaičių.
–
Ir apskritai, autorių teisių terminas – tai ne pačių menininkų sugalvotas, o tų, kurie tas teises saugo ir nori už saugojimą gauti pinigų, ir gauna jų kur kas daugiau, nei patys menininkai kartu paėmus. Kaip LATGA Lietuvoje.
–
Tad jūs su savo pozicija kaip tik dirbate jų naudai. Ne menininkų, kurie per kvaili suprasti, kad jeigu kažkas jų dainą perklausys per mėnesį 20 kartų, o už kiekvieną perklausymą jis gaus po 3-5 ct – labai turtingesnis jis iš to nepasijus.
–
O štai LATGA, valdanti šimtus ar tūkstančius tokių menininkų teisių – gaus pinigus vien iš didelio masto perklausymų ir leidimų dalijimo. Biznis, o ne teisės.
–
Ir jūs jų pusėje. Ir emociškai ir teisiškai. Sėkmės.
Tamstos pirmasis sakinys, kuriame tamsta teigi, kad dailininkų mokiniai piešia bei tapo savo mokytojo stiliumi ir jiems to tarsi pakanka, parodo, kad būtent tamsta kalbi kaip nesusdūręs su daile. Nes nei vieno norinčio būti menininku žmogaus tikslas nėra tobulai įvaldyti savo mokytojo stilių ir ateityje tapyti darbus savo mokytojo stiliumi. Net jei mokinys mokosi pas dailės mokytoją, šio mokinio tikslas yra atrasti savo individualų braižą.
Gero menininko bruožas yra ne panašumas į savo mokytoją, bet originalumas.
Net jei keletas menininkų priklauso tai pačiai meno srovei, jų darbai yra tik labai minimaliai panašūs vienas į kitą, ir žymiai labiau jie yra skirtingi ir originalūs.
Palygink tamsta tarkime mūsų simbolizmo krypčiai priklausančio M.K. Čiurlionio darbus su kitais simbolistų darbais, tarkime su G.Klimto ar E.Munko. Nors labai norint jų darbuose galima įžvelgti nedidelių bendrų bruožų, bet didžiausias jų bendras bruožas – tai išskirtinumas ir originalumas.
Yra faktas kad visi pasaulinės šlovės sulaukę menininkai yra vertinami ne dėl panašumo į savo mokytojus, bet priešingai – dėl savo originalumo, dėl to, kad jiems pavyko atrasti kažką originalaus, iki šiol nematyto.
Originalumas mene yra tiek labai svarbus, kad šiais laikais menininkai ieškodami to originalumo imasi kraštutinių priemonių, tokių kaip pvz. save išdažydami dažais po to besivartydami ant drobės tokiu būdu bando kurti paveikslus, arba ant drobės sudėdami sprogmenis su dažais ir juos sprogdindami ir t.t.
——-
Jei tamsta turi patirties mene, tai turi sutikti, kad žmogui savo darbus kurti kito žmogaus stiliumi yra labai sunku, nes kiekvienas žmogus yra taip sukurtas, kad jis yra individualus ir jam nori nenori yra patogiau mąstyti, jausti ir dirbti savaip.
Tuo tarpu dirbtiniam intelektui yra priešingai – jis yra labai lengvai kopijuojantis, tačiau neturintis nuosavo originalumo.
Dirbtinis intelektas turi tokias kopijavimo galimybes, kad jis viename kūrinyje gali panaudoti tūkstančio pasaulinių menininkų kūrinių fragmentus. Arba dirbtinis intelektas gali taip tobulai nukopijuoti kokios nors daininikės, tarkime Beyonce, stilių ir jos stiliumi sukurti dainą, panaudojant jos balsą, ritmiką, aranžuotę ir šią dainą paleisti internete, kur ji konkuruotų su originaliomis Beyonce dainomis. Be to dirbtinis intelektas gali ir ne vieną tokią dainą sukurti pasinaudodamas Beyonce stiliumi, gali išleisti visą albumą per vieną dieną, gali išvis išleisti begalę dainų Beyonce stiliumi, galbūt galės užpildyti rinką per vieną dieną sukurdamas tiek dainų Beyonce stiliumi, kiek ši tikra daininikė Beyonce yra sukūrusi dainų per visą savo gyvenimą.
Remiantis šiandieniniais autorinių teisių įstatymais ši Beyonce nieko negalės padaryti, negalės savęs apsaugoti, negalės sustabdyti srauto savo stiliaus kopijų, nes juk dainininko stiliaus, remiantis šiandieniniais įstatymais, naudoti kitiems kūrėjams, tame tarpe ir dirbtiniam intelektui yra nedraudžiama.
Dar kartą pakartosiu, kad autorinių teisių įstatymai buvo sukurti tuo metu, kada dabartinių dirbtinio intelekto kopijavimo technologijų nebuvo ir šie senieji įstatymai šiandien neapsaugo autorių nuo masinio naudojimosi jų kūryba tuo padarant didžiulę žalą autoriams ir jie turi būti pakeisti ribojant autorinių stiliaus elementų ir sutapčių naudojimą iki protingos ribos, nedarančios žalos autoriams.
————-
Jei autoriai gauna mažiau pinigų nei jų teises saugančios organizacijos, tai reikia šią proporciją koreguoti, bet ne visiškai atsisakyti autorių teisių apsaugos.
Jūs kalbate kaip tikras profanas, ne tik dailėje, bet ir žmogiškosios psichologijos atžvilgiu.
–
Daug rašote, bet nepagaunate esmės. Žmogus ateina pas mokytoją norėdamas išmokti meno bent iki tokio lygio kaip mokytojas. Jis net nesvajoja apie jokį savo stilių, tai ateina gerokai vėliau, kai jis jau tampa meistru.
–
Taip, turiu patirties mene, turiu praktinės patirties, ir kai pradėjau piešti bei tapyti – neturėjau jokio stiliaus ir net nesupratau kas tai. Mano vienintelis noras buvo atvaizduoti tai ką matau mintyse maksimaliai tikroviškai. Viskas.
–
Kopijavau kitus, gerokai labiau pažengusius šioje srityje. Taip, kopijavau ir nesigėdinau, kopijavau jų idėjas, nes jos buvo kur kas tobulesnės nei mano įsivaizdavimai ir gebėjimai.
–
Jei būčiau nuėjęs toliau, gal ir būčiau kažką galvojęs apie kažkokius savo stilius, bet pirmuosius keletą metų siekiau tik kuo tikroviškesnio atvaizdavimo. Kaip formos taip ir spalvų bei atspalvių prasme.
–
Atvaizduoji taip, kaip matai atvaizdavus kitus, nes atvaizduoti iš natūros yra kur kas sunkiau, prisideda erdvės pojūtis, o kito žmogaus piešinyje tėra tik dvimatė erdvė ir ją vaizduoti lengviau.
–
Ir pabrėžiu, tik vienetai turi kažkokį savo nuosavą išskirtinį stilių, kaip koloritas, fonas, gruntas ir t.t.
–
Kiti net nesistengia vaizdo atvaizduoti tikroviškai – jie piešia-tapo iš savo fantazijų turinio, bet laikomi didžiais menininkais būtent dėl spalvų gamos.
–
Vienu žodžiu, sakai tai, ką realiai suprantu – DI naudoja įvairių stilių, formų, (artesnio tikroviškumo) samplaiką. Ir nė vieno konkrečiai paimto atskiro menininko.
–
Apie Beyonce – neturi ji atskiro stiliaus – ji turi atskirą balsą. Dainavimo techniką, deja, ribojama plaučių tūrio, t.y. kiek turi juose oro, tokio ilgio epizodą gali išdainuoti vienu atsikvėpimų, prieš įkvėpdamas vėl. Natūrali pauzė..
–
O štai DI tokie dalykai neriboja – jis gali sukurti kur kas ilgesnius ištęstinius ištęstinius natų sąskambius, nei ištempia žmogaus plaučiai, tad gali būti, jog ateityje žmonės bandys kopijuoti šį stilių didindami (treniruotėmis). plaučių tūrį (ir taip bando) ir taupydami orą.
–
Stilius dainavime – tai atlikimo technika, fizinės galimybės.
–
Tuo ir baigiu šią temą. Tikiuosi bent kažkiek paaiškinau. (Tai labai plati tema) Nors mažai tikiuosi, kad įtikinau.
–
Tikėjimas savo teisumu kai kuriems žmonėms yra svarbesnis nei faktai, apie kuriuos jis net nežino.
Linkiu atsikratyti šio mąstymo šablono.
Ar tamsta kuo daugiau kitus žmones pavadini diletantais, tuo pats jautiesi esąs labiau profesionalas?
Tamstos žiniai kopijavimas yra visai pradinis dailininko lygis, kuris yra labiausiai būdingas mokyklinio amžiaus vaikams (arba suaugusiems, kurie vėlai pradėjo domėtis menu). Kopijavimas užtrunka keletą būsimo meninko metų. Jei vaikas mokosi meno mokykloje, tuomet galbūt paskutinėse klasėse pamažu pradės suprasti kas tai yra menas ir kokie meno tikslai. Bet ir tai kažin. Dažniausiai žmonės supranta, kas tai yra menas ir ką menininkas gali duoti žmonėms tik aukštųjų studijų pradžioje ar net viduryje.
Norint menininkui kažką duoti žmonėms, jis turi būti originalus, nes originalus, reiškia idomus. Niekas neis žiūrėti į parodą menininko kurio stilius yra praeito amžiaus senumo dailinikų.
Originalumas nėra kažkoks retas reiškinys. Kiekvienas dailininkas, kuris, kuris neša savo darbus į paprastą dailės saloną, stengiasi būti savitas. Jau nekalbu apie tuos dailinikus, kurie rengia personalines parodas, jiems būti neoriginaliu, be savitumo ir gaminti tik kitų dailininkų darbų kopijas išvis būtų neįsivaizduoajmas absurdas. Būtų tiesiog gėda eksponuoti tokius darbus.
Jei tamsta teigi, kad mokeisi piešti ir tavo kaip menininko patirtis apsiribojo kitų dailininkų kopijavimu, vadinasi tavo kaip menininko patirtis yra keletas metų ir tavo kaip menininko lygis yra pradinis.
————-
Jei kalbėti apie tai kuo skiriasi žmonių mokymasis meno srityje ir dirbtinio intelekto mokymasis, tai jie skiriasi iš principo.
Tai du visiškai skirtingi dalykai ir jie net negali būti lyginami tarpusavyje.
Žmogus, norėdamas tapti dailininku, pirmiausia turi išlavinti ranką. Rankai išlavinti jis turi keletą metų užsiimti piešimo ir tapybos pratybomis, tame tarpe ir kitų dailinkų darbų kopijavimu. Žmogus mokydamasis turi kartoti piešimo judesius tūkstančius kartų tam, kad jo ranka ir akis įgustų.
Tuo tarpu kompiuteriui, ar dirbtiniams intelektui, ar CNC frezavimo staklėms nereikia kartoti pratybų tūkstančius kartų, kad jos įgustų vykdyti savo užduotis. Stakles vos tik įjungi ir jos iškarto gali vykdyti savo užduotį be jokių daugiamečių pratybų.
Tad kam yra reikalingas dirbtinio intelekto mokymas, jei ir be ilgamečio mokymo jis gali vos įjungtas atlikti savo užduotis?
Taip vadinamas dirbtinio intelekto mokymas yra ne šio intelekto mokymas atlikti užduotis (nes jis jau yra suprogramuotas taip, kad jas atliktų be daigiamečių mokymų), bet jo duomenų bazės užpildymas. Taip vadinamas mokymas tai yra duomenų surinkimas apie kuo didesnį kiekį menininkų, būdingus bruožus, jų stiliaus įrašymas į savo atmintį, kuriuos po to dirbtinis inetelektas galėtų naudoti savo piešiniuose, tuo nešdamas pelną savo kūrėjams.
Dirbtinis intelektas nekopijuoja kurio nors vieno menininko, jis kopijuoja visus menininkus.
Ar reikia visiems žmonėms būti visų sričiu specialistais? Tai net nėra įmanoma. Svarbiausia manau yra gerai išmanyti savo sritį. Idealu, jei ši sritis žmogui yra idomi.
Pats gyvenimas šiandien atsakė į klausimą ar turi būti saugomi kūrėjai nuo dirbtinio intelekto vykdomo masinio jų darbų ir jų atrastų išraiškos būdų kopijavimo.
Įkeliu striapsnio nuorodą infa.lt portale.
https://infa.lt/136260/kinu-di-mokosi-amerikieciu-di-apeidamas-apsaugas/
Šiame straipsnyje Amerikos dirbtinio intelekto bendrovė apkaltino Kinojos bendrovę tuo, jog ši sukūrusi programinį kodą, kuris apeina Amerikos dirbtinio intelekto apsaugą ir kopijuoja jo dirbtinio intelekto mokymosi rezultatus.
Šis straipsnis išryškina akivaizdų faktą, kad dirbtinio intelekto kompanijos viena nuo kitos saugo, netgi taip vadinamo savo dirbtinio intelekto mokymosi rezultatus, jų sukurtas duomenų bazes, nes jei konkuruojanti kompanija masiškai panaudos jų mokymosi rezultatus ir duomenų bazes gali atimti jų pelno dalį.
Taigi gaunasi taip, kad dirbtinio intelekto kompanijos saugo netgi savo surinktą duomenų bazę, o patys kūrėjai iš kurių yra sudarytos šios duomenų bazės ir kurių darbai yra šių duomenų bazių pagrindas, yra visiškai neapsaugoti nuo dirbtinio intelekto vykdomo jų viso gyvenimo darbo rezultatų kopijavimo bei masinio naudojimo, kas atima jų pragyvenimo šaltinius.
Yra manau absurdas, kad netgi duomenų bazės apie kūrėjus yra saugomos, o patys kūrėjai nėra apsaugomi.