infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Idėja, kad mes galbūt gyvename simuliacijoje, skamba kaip kažkas iš mokslinės fantastikos filmo, bet iš tiesų apie tai jau daugelį metų mąsto autoritetingi filosofai, fizikai ir IT specialistai, rašo straipsnio autorius, Marko K., „Advance“ leidinyje.

Nuo tada, kai pradėjome kurti savo pirminius „dirbtinius pasaulius“, pradedant vaizdo žaidimais ir virtualia realybe ir baigiant šiuolaikiniais generatyviniais modeliais, tokiais kaip ChatGPT, sunku išvengti nemalonaus klausimo.

Jei dabar galime kurti mažus, bet įtikinamus pasaulius, tai kodėl, turėdami pakankamai išsivysčiusias technologijas, negalėtume sukurti ir visiškai dirbtinio pasaulio, panašaus į mūsų, bet kuriame niekas nesuprastų, kad jis yra dirbtinis?

Tuoj pat atsiranda ir antrasis variantas, kuris kelia nerimą. O kas, jei kokia nors pakankamai išsivysčiusi civilizacija jau sukūrė mūsų pasaulį, ir mes dabar gyvename jų simuliacijoje?

Simuliacijos hipotezę įdomią daro ne jos egzotiškumas, o, atvirkščiai, jos visiškas racionalumas. Šiuolaikinėje formuluotėje, kurią dar 2003 m. pasiūlė filosofas Nickas Bostromas, nekalbama apie mistiką ar metafiziką kokia nors religine prasme.

Ne, tai tik statistikos, techninio progreso prielaidų ir labai nemalonios, bet logiškos prielaidos, kad jei kažkur yra pakankamai paprasta ir labai įdomu kurti pasaulius, panašius į mūsų, jų bus labai daug – tiek daug, kad tampa labai mažai tikėtinu dalykas, jog būtent mūsų pasaulis yra tas „pirminis“ nesimuliuotas pasaulis.

Nick Bostrom – pasaulinio garso filosofas ir Oksfordo universiteto profesorius, žinomas savo darbais egzistencinių rizikų, dirbtinio intelekto filosofijos ir ilgalaikių technologijų plėtros pasekmių srityse.

Jis įkūrė Žmonijos ateities institutą Oksforde, yra daugelio pripažintų darbų, kuriuose derina filosofiją, statistiką ir kompiuterijos teoriją, autorius, ir būtent jam hipotezė apie simuliaciją atnešė pasaulinę šlovę, sukeldama diskusijas toli už akademinės bendruomenės ribų.

Ši mintis veikia kaip veidrodis, nes ne tik pasakoja mums kažką apie galimą „išorinį“ pasaulį, bet ir atskleidžia, kiek mums psichologiškai svarbu tikėti, kad tikrovė yra „tvirta“, pirminė ir fundamentali.

Nikas Bostromas ir argumentas, kuris neteigia to, ką, žmonių nuomone, jis teigia

Pagrindinis Bostromo argumentas dažnai suprantamas klaidingai. Jis nesako, kad mes tikrai gyvename simuliacijoje. Vietoj to jis pateikia trilemą ir teigia, kad beveik tikrai teisingas yra vienas iš trijų teiginių. Įvertinkime visus tris.

1. Labai tikėtina, kad visos civilizacijos, pasiekusios mūsų išsivystymo lygį, išnyks, prieš tapdamos „postžmogiškomis“, t. y. pakankamai išsivysčiusiomis, kad galėtų kurti pasaulių simuliacijas.
2. Nė viena civilizacija, pasiekusi tokį lygį, nenori arba nedrįsta kurti tokių simuliacijų.
3. Beveik visi protingieji, turintys panašią patirtį kaip mes, gyvena simuliacijoje.

Jei neigiame pirmuosius du teiginius, t. y. jei esame įsitikinę, kad civilizacijos paprastai nesunaikina savęs prieš pasiekdamos techninę brandą ir, kad bent kai kurie jų atstovai tikrai nori kurti simuliacijas, trilematos logika mus veda prie trečiojo varianto.

Bostromas papildomai įveda paprastą abejingumo principą: jei žinotume, kad, tarkime, 99% visų būtybių, turinčių panašią patirtį kaip mes, iš tiesų yra simuliacija, neturėtume jokios priežasties priskirti save likusiam vienam procentui ir būtų racionalu manyti, kad mes patys esame dalis daugumos.

Svarbi detalė. Pats Bostromas netvirtina, kad žino, kuris iš trijų variantų yra teisingas. Vėlesniuose komentaruose jis paaiškino, kad protinga tikimybę paskirstyti tolygiai tarp visų trijų variantų, o tai reiškia, kad jis pats asmeniškai „pagrindinį statymą“ daro ne į tai, kad mes gyvename simuliacijoje, o į tai, kad bent vienas iš trijų variantų yra tikėtinas.

Šiuo atžvilgiu jo argumentas skiriasi nuo populiarių supaprastinimų, bet turi sprogstamąjį potencialą. Juk tai reiškia, kad momentas, kai mes iš tiesų pradėsime kurti simuliacijas, taps galingu indikatoriumi, kad ir mūsų pačių realybė gali būti tokio pat tipo!

Supaprastinkime. Įsivaizduokite, kad rytoj (arba po 10 ar 100 metų) mūsų technologijos leis mums sukurti viso pasaulio, tokio kaip mūsų, simuliaciją. Tai yra planeta, žemynai, augalai, gyvūnai, žmonės…

Tam tikru pradiniu lygiu mes jau esame pajėgūs tai padaryti, bet tai yra įprasti vaizdo žaidimai, ir yra visas simuliacijos žanras. Tačiau įsivaizduokime kur kas galingesnę skaičiavimo išteklių atžvilgiu simuliaciją, kuri gali sukurti tiesiog visą pasaulį.

Ji nebūtinai kopijuoja mūsų pasaulį, bet gali būti tiesiog kažkuo panaši (pavyzdžiui, planeta Žemė), bet be atskirtų žemynų (grįžimas prie Pangėjos).

Tai reiškia, kad šis pasaulis nežino apie mus, bet mes žinome apie jį. Mes jį sukūrėme. Kai pasieksime tokį technologijų išsivystymo lygį, kaip po to teigti, kad mes patys nesame tokia pati simuliacija? Tiesa, Bostromas ir kiti argumentuoja, kad mes nebūtinai pasieksime tokį lygį, kad jau dabar galėtume diskutuoti apie tokią hipotezę.

Pasaulių rekursija: kai simuliacija sukuria naują simuliaciją

Tai, ko gero, įdomiausias punktas. Kas atsitinka, kai simuliacinis pasaulis tampa pakankamai išsivystęs, kad pats pradėtų kurti simuliacijas? Bostromas tiesiogiai rašo, kad išsivysčiusi civilizacija simuliacinėje visatoje gali kurti savo kompiuterius ir juose kurti naujas simuliacijas.

Informatikoje ši koncepcija apibūdinama kaip virtuali mašina, t. y. simuliacinis kompiuteris simuliacinio kompiuterio viduje (potencialiai keliuose lygmenyse). Jau šiandien turime tokį supaprastintą variantą, tarkime, jei norite paleisti vieną operacinę sistemą kitos viduje, pavyzdžiui, „Windows“ paleisti „Linux“ operacinėje sistemoje.

Jei tai techniškai įmanoma, realybės hierarchija gali būti sluoksniai: visata A simuliuoja B, B simuliuoja C, C simuliuoja D ir taip toliau. Tada statistika pradės veikti prieš „fundamentalią“ realybę, ar ne?

Jei kiekvienas pasaulis generuoja didelį skaičių naujų imituojamų pasaulių, – „kopijų“ skaičius smarkiai augs. Kaip ir genealogijoje, kur palikuonių skaičius auga eksponentiškai, tikimybė, kad būtent jūs, o ne kas nors iš milijonų vėlesnių palikuonių, esate proprosenelis pačioje šio medžio pradžioje, matematiškai greitai mažėja.

Tik Bostromo analogijoje „palikuonys“ yra ištisi pasauliai!

Šioje eilutėje pagrindinį vaidmenį atlieka pastebėjimas, kad fundamentali Visata egzistuoja tik vieną kartą, o imituotų gali būti begalinis skaičius. Jei viena panaši į kitą, t. y. jose yra protų, kurių patirtis panaši į mūsų, tai atsitiktinis stebėtojų „pasirinkimas“ dažniausiai beveik tikrai sutampa, o tai reiškia, kad tikimybė, jog būtent mes esame pirmieji, yra maža.

Žinoma, yra ir priešingas argumentas. Kiekvienas papildomas simuliacijos lygis reiškia papildomas išlaidas pačiam žemiausiam „rūsiui“ – pradinei Visatai. Bostromas pažymi, kad baziniam lygiui gali būti per brangu simuiluoti net vieną postžmogišką civilizaciją, kuri vėliau sukurs savo simuliacijas.

Kai kurie nauji skaičiavimų bandymai, pagrįsti skaičiavimo teorija ir tam tikrų tipų užduočių apribojimais, rodo, kad begalinė simuliacijų seka baigtinėje kompiuterinėje sistemoje yra nestabili ir regresas viename iš lygių yra neišvengiamas.

Bet, net jei eilė nėra begalinė, pakanka kelių lygių, kad apmąstymų apie tikimybes „svoris“ tektų pačioms simuliacijoms. Tiesą sakant, vien mintis, kad mes galbūt esame bent „antrasis lygis“, jau pakankama labai giliems egzistenciniams apmąstymams.

Technologinis slenkstis: kokia turi būti simuliacija, kad taptų mūsų pasauliu

Simuliacijos hipotezė dažnai pateikiama kaip programa, kuri „sumažina visą Visatą iki kvantinės fizikos lygio“. Bostromas, kas įdomu, teigia priešingą dalyką. Norint sukurti įtikinamą realybę, nebūtina simuliuoti visko. Pakanka tiek, kiek reikia, kad niekas simuliacijos viduje nepastebėtų nukrypimų. Tai protinga, ar ne?

Pasirodo, nebūtina žinoti, kas vyksta Žemės viduje iki mikroskopinių detalių, nebūtina „apskaičiuoti“ kiekvieną tolimą galaktikos klasterį kiekvieną akimirką. Pakanka, kad pasaulis atrodytų įtikinamas iš jį apgyvendinančių būtybių perspektyvos.

Tai, ką matome teleskopais, gali būti suspaustas atvaizdas, o mikroskopinė struktūra gali būti papildoma pagal poreikį, kai tik kas nors pradės eksperimentą, reikalaujantį tokio detalumo lygio.

Kalbant apie techninį aspektą, Bostromas mano taip. Jei priimsime, kad per visą istoriją gyveno apie šimtą milijardų žmonių ir kiekvienas iš jų vidutiniškai gyveno 50 metų, o žmogaus smegenys dirba maždaug 10¹⁴ – 10¹⁷ operacijų per sekundę greičiu, tai gaunasi, kad visa žmonijos protinės veiklos istorija telpa maždaug į 10³³ – 10³⁶ kompiuterinių operacijų.

Jei palygintume tai su hipotetiniu „planetiniu kompiuteriu“, kuris galėtų atlikti apie 10⁴² operacijų per sekundę, tai gaunasi, kad toks kompiuteris galėtų „apdoroti“ visą žmonijos istoriją, panaudodamas tik nereikšmingą dalį savo galios, ir netgi per mažiau nei milijoninę sekundės dalį.

Žinoma, tai yra tik hipotetiniai skaičiai. Esmė yra ne tikslumas, o mastas. Jei apskritai būtų įmanoma materiją paversti kompiuterine „medžiaga“, postžmogiškųjų civilizacijų ištekliai būtų tiek didesni už mūsų, kad masinis simuliacijų kūrimas taptų bent jau įmanomas ir nebebūtų fantastika.

Čia mes priartėjame prie dabartinio momento. Procesorių galios augimas, dirbtinio intelekto ir virtualių erdvių plėtra jau dabar mums rodo, kad didelė dalis žmogiškosios patirties gali būti perduodama, filtruojama ir netgi generuojama algoritmais.

Fizikai ir informatikos specialistai netgi siūlė būdus „patikrinti“, ar mes gyvename simuliacijoje, pavyzdžiui, ieškant mažiausių „grotelių“ pėdsakų kosminių spindulių pasiskirstyme arba anomalijų, kurios rodytų ribotą visatos skaičiavimo skiriamąją gebą.

Iki šiol nieko panašaus nebuvo rasta, bet pats faktas, kad tokios „patikros“ yra sugalvojamos, rodo, kiek ši hipotezė įsitvirtino oficialiame moksle.

Sudėtingiausias klausimas: sąmonė kaip neišspręsta problema

Viskas, kas iki šiol buvo išdėstyta, numatė vieną svarbų dalyką: sąmonė gali atsirasti kompiuterinėje sistemoje taip pat, kaip ir biologinėse smegenyse. Literatūroje tai apibūdinama kaip „sąmonės substratinė nepriklausomybė“ – idėja, kad ne tiek svarbu, iš ko susideda smegenys, kiek tai, kokius informacinius procesus jos atlieka.

Jei sutinkame su šia prielaida, galime daryti prielaidą, kad pakankamai detalus smegenų modeliavimas simuliacinėje aplinkoje sukuria realią subjektyvią patirtį, kad „viduje“ yra kažkas, kas patiria skausmą, džiaugsmą ir liūdesį. Tokiu atveju simuliacijos hipotezė yra filosofiškai pagrįsta, nes ji susijusi su realiomis sąmoningomis būtybėmis, nors ir skaitmeninėje aplinkoje.

Tačiau būtent čia daugelis filosofų kelia klausimą. Yra nuomonė, kad niekada neturėsime pagrindo tikėti, kad programiniai algoritmai gali sukurti tikrą subjektyvią sąmonę, o ne tik idealiai įtikinamą elgesį.

Kitaip tariant, galėtume kalbėti apie savotiškus „filosofinius zombius“, būtybes, kurios elgiasi taip, tarsi kažką jaustų, bet viduje yra tuščios. Žinoma, kas nors prieštaraus: o kas drįs teigti, kad mes patys nesame tokie?

Yra kita nuomonė, kad mūsų supratimas apie kūrimą ir šiandien vis dar yra pradiniame etape. Nėra sutarimo dėl to, ką mes vadiname patirtimi, o tuo labiau dėl to, kaip ją taikyti. Jei nežinome, koks yra tikslinis reiškinys, vargu ar galime būti tikri, kad simuliacija atkuria būtent jį.

Taigi, simuliacijos hipotezė geriausiu atveju yra pagrįsta dvejopa prielaida. Pirma, kad sąmonė yra kažkas, ką gali sukurti kompiuterinės galios, ir, antra, kad yra pakankamai išteklių, kad tokie procesai iš tiesų vyktų.

Įdomu, kad filosofas David Chalmers, žinomas dėl „sudėtingos sąmonės problemos“, naujuose darbuose gina nuomonę, kad idealiai subalansuotas virtualus pasaulis gali būti metafiziškai lygiavertis fiziniam, t. y. jei patirtis yra vienoda, galbūt nesvarbu, ar mes gyvename simuliacijoje, ar bazinėje realybėje.

Tai gana drastiškas posūkis, nes tada klausimas nebėra, ar simuliacijos būtybės yra „mažiau realios“, o tik tai, kokioje ontologinėje aplinkoje jos yra.

Mums tai reiškia kažką labai konkretaus. Net jei mes gyvename simuliacijoje, tai nedaro mūsų skausmo mažiau skausmingo, o mūsų meilės mažiau realios. Geriausiu atveju keičiasi tik visko egzistavimo paaiškinimas.

Kontrargumentai

Bostromo argumentas yra įtikinamas, bet ne neginčytinas. Net jei sutinkame su jo logika, lieka trys išeitys, tai yra trys būdai „išvengti“ simuliacijos.

Pirmasis variantas yra pesimistinis. Galbūt tokios civilizacijos kaip mūsų labai retai pasiekia postžmogiškąją stadiją. Galbūt jos pirmiau sunaikina save karu, bloga ekologija, nekontroliuojamu dirbtiniu intelektu ar kitomis technologinių katastrofų formomis.

Pagal tokį scenarijų ateitis su galingais kompiuteriais ir simuliacijomis tiesiog niekada neateina. Bostromas šį variantą sieja su egzistencinių rizikų sąvoka, t. y. technologijos gali būti pakankamai galingos, kad sutrukdytų mums kada nors tapti „simuliacijos dievais“.

Antrasis variantas susijęs su kultūros ir etikos klausimais. Net jei tapsime „postžmonėmis“, galbūt prieisime prie išvados, kad tokių simuliacijų kūrimas yra etiškai nepriimtinas arba tiesiog nereikalingas.

Jei kančios ir neteisybė mūsų pasaulyje yra realios, tai kam mums kurti milijardus naujų protingų būtybių, kurios pakartos visa tai tik todėl, kad mes norime patenkinti savo smalsumą ar pramogauti?

Trečią variantą minėjome, ir jis susijęs su fizika ir kompiuterine teorija. Galbūt yra griežtos ribos, neleidžiančios kurti tokių sudėtingų simuliacijų. Dalis fizikų teigia, kad visos Visatos simuliacijos idėja yra techniškai neįgyvendinama ir ribojasi su pseudomokslu dėl tam reikalingo informacijos ir energijos kiekio.

Kiti nurodo esminius apribojimus, tokius kaip skaičiavimo sudėtingumo ribos ir neišsprendžiamos problemos.

Pastaraisiais metais buvo bandoma tiesiogiai paneigti begalinės simuliacijų grandinės idėją, remiantis loginėmis ir skaičiavimo ribomis. Jei pati realybė iš esmės yra iš dalies nealgoritminė, vargu ar galima tikėtis, kad kokia nors baigtinė kompiuterinė sistema galės ją visiškai „apimti“ ir atkurti, juo labiau begalinėje kopijų serijoje.

Visa tai nepanaikina Bostromo trilematos, bet prideda svarbų apribojimą. Vis dar teisinga prielaida, kad vienas iš trijų variantų yra teisingas, bet dabar mes linkę rimčiau svarstyti pirmuosius du variantus (žūtis arba atsisakymas), automatiškai nesutikdami su trečiuoju.

Išvada: jei pasaulis yra simuliacija, ar jis yra mažiau realus?

Galiausiai grįžtame prie paprasčiausio ir svarbiausio klausimo: kas iš tiesų pasikeis, jei rytoj sužinosime, kad gyvename simuliacijoje?

Patirties lygmenyje – labai nedaug kas. Viskas, kas sudaro mūsų gyvenimą – meilė, baimė, skausmas, muzika, prisiminimai – nenustoja egzistuoti dėl foninio „kodo“ pasikeitimo.

Jei skausmas, kurį jaučiame, yra informacijos apdorojimo skaitmeniniame substrato, o ne smegenų neuronuose rezultatas, tai vis tiek skauda!

Jei sielvartas po mylimo žmogaus netekties yra „simuliuojamas“, jis vis tiek mus graužia. Šia prasme Bostromo hipotezė mažiau susijusi su patirtimi, o daugiau – su mūsų metafiziniu vaizdiniu, su tuo, „kur“, mūsų supratimu, visa tai galiausiai vyksta.

Filosofijoje, pavyzdžiui, Čalmerso teorijoje, tai suformuluota aiškiau, nes jis pažymi, kad gerai sukonstruotas virtualus pasaulis gali būti „visavertė“ realybė. Skirtumas tarp bazinės ir imituojamos realybės tokiu atveju yra ne skirtumas tarp realaus ir nerealaus, o skirtumas tarp skirtingų vienos didelės visatos sluoksnių.

Šiuo požiūriu imitacijos hipotezė mums pasako daugiau apie mus pačius, nei apie galimus „imitacijos autorius“. Ji patvirtina, kaip mums reikia garantijų, kad pasaulis turi tvirtą pagrindą ir kad egzistuoja vienintelė pradinė realybė, kurioje mes ir esame.

Galbūt mes niekada nesužinosime, kuris iš trijų variantų mums tinka: ar mes sunaikinsime save, prieš pereidami į postžmogiškąją stadiją; ar tapsime civilizacija, kuri atsisakys kurti simuliacijas; ar jau dabar esame kažkieno kruopščiai apgalvotoje realybėje.

Bet net ir tokioje neaiškioje situacijoje lieka kažkas labai aiškaus: tai visų pirma žmonės, kurie kenčia, myli, kovoja ir tikisi.

Jei Bostromas teisus, tai galbūt mes esame tik didžiulio eksperimento dalyviai, bet net ir tokiu atveju tai, ką mes darome vieni kitiems čia ir dabar, lieka vienintelis dalykas, kurį turime, nesvarbu, kiek dar realybės sluoksnių egzistuoja „virš“ ir „po“ mumis.