infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Lyčių ideologijos atotrūkis didėja dešimtyse šalių vienu metu. Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Australijoje, Kanadoje, Pietų Korėjoje, Lenkijoje, Brazilijoje, Tunise. Jaunos moterys socialiniais klausimais linksta į kairę, jauni vyrai lieka stabilūs arba linksta į dešinę.

Bill Ackman cituoja „X“ tinkle grafikus, rodančius, kad per 25 metus partiniai-ideologiniai skirtumai tarp jaunų vyrų ir moterų išaugo beveik dvigubai..

Moterys radikaliai pasuko į kairę. Vyrai išliko maždaug ten, kur buvo.

Geras klausimas. Dauguma atsakymų, kuriuos mačiau, yra arba tribalistiniai („moterys yra emocingos“) arba paviršutiniški („socialiniai tinklai yra blogis“). Nei vienas iš jų neatspindi tikrojo mechanizmo.

Leiskite man pabandyti.

Pirmiausia atkreipkite dėmesį į tai, ką nurodė Wanye:

Jau dešimtmetį mums sakoma, kad vyrai „radikalizuojasi į dešinę“ ir, kad tai yra pavojinga. Tikrieji duomenys rodo priešingą dalyką. Vyrai beveik nepasikeitė. Moterys pasislinko daugiau nei 20 punktų į kairę.

Mums pasakojama istorija yra visiškai priešinga realybei. O kai moterų poslinkis į kairę vis dėlto aptariamas, jis pateikiamas kaip pažanga: „moterys tampa labiau išsilavinusios, nepriklausomos, apsišvietusios“.

Jums bus pasakyta, kad grafikas rodo šviesumą ir pažangą. Klaidinga.

Grafikas rodo užvaldymą.

Tai ne tik Amerika

Prieš gilinantis į mechanizmą, svarbu paminėti, kad šis modelis nėra būdingas tik Amerikai. Jis yra pasaulinis.

„Financial Times“ praėjusiais metais dokumentavo, kad lyčių ideologijos atotrūkis didėja dešimtyse šalių vienu metu. Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Australijoje, Kanadoje, Pietų Korėjoje, Lenkijoje, Brazilijoje, Tunise. Jaunos moterys socialiniais klausimais linksta į kairę, jauni vyrai lieka stabilūs arba linksta į dešinę.

Tai svarbu, nes tai paneigia paaiškinimus, būdingus Amerikos politikai. Tai nėra IX antraštinio straipsnio politika. Tai nėra #MeToo. Tai nėra specifinis kultūrinis karas JAV universitetų miesteliuose. Vyksta kažkas didesnio, kažkas, kas prasidėjo visame pasaulyje maždaug tuo pačiu metu.

Pietų Korėja yra ekstremalus atvejis. Jauni korėjiečiai vyrai dabar yra labai konservatyvūs. Jaunos korėjietės moterys yra labai progresyvios. Šis atotrūkis yra dar didesnis nei JAV.

Prie to prisideda privaloma karinė tarnyba vyrams (valstybė paima 18 mėnesių jūsų gyvenimo, o moterys yra atleistos) ir žiauri ekonominė konkurencija. Tačiau skirtumų atsiradimo laikas vis dar sutampa su išmaniųjų telefonų paplitimu.

Kad ir kas tai sukeltų, tai nėra amerikietiška. Šis mechanizmas yra pasaulinis.

Pagrindas

Pradėkime nuo biologinių savybių.

Moterys evoliucionavo aplinkoje, kurioje socialinė atskirtis kainavo milžiniškas išlikimo sąnaudas. Negali medžioti, kai esi nėščia. Negali kovoti, kai maitini kūdikį. Išlikimui reikėjo genties priėmimo: jų apsaugos, maisto dalijimosi, tolerancijos tavo laikiniam pažeidžiamumui.

Po milijonų metų tokio gyvenimo įgaunamos savybės, kurios socialinį atmetimą laiko rimta grėsme išlikimui.

Vyrai susidūrė su kitokiu spaudimu. Medžioklės trukdavo kelias dienas. Sekimas. Kovos. Reikėjo toleruoti vienatvę, nesaugų, ilgą buvimą už grupės ribų. Vyrai, kurie galėjo susidoroti su laikina atskirtimi nepasidavę, turėjo daugiau galimybių. Daugiau rizikos, daugiau nepriklausomybės, daugiau galimybių išvengti blogų situacijų ar jas nugalėti.

(Vyrų statusas vis dar turėjo didžiulę reikšmę reprodukcijai, žemo statuso vyrai turėjo sunkumų. Tačiau vyrai galėjo atsigauti po laikinos atskirties būdais, kurie buvo sunkiau pasiekiami nėščioms ar maitinančioms moterims).

Tai matyti iš asmenybės tyrimų. Davido Schmitt’o tyrimai 55 kultūrose parodė, kad visur vyrauja tas pats modelis: moterys vidutiniškai yra labiau pakančios, labiau neurotiškos (jautrios neigiamoms paskatoms, įskaitant socialinio atmetimo ženklus).

Vyrai vidutiniškai yra labiau tolerantiški nesutarimams ir socialiniams konfliktams. Skirtumai nėra dideli, bet jie yra nuoseklūs visose tiriamose kultūrose.

Ne geresni ar blogesni. Skirtingas natūralios atrankos spaudimas, skirtingi prisitaikymai.

Bet tai reiškia, kad ta pati aplinka jiems daro skirtingą poveikį. Vienai grupei konsensuso spaudimas daro didesnį poveikį nei kitai.

Mašina

Dabar pažvelkime į tai, ką sukūrėme.

Socialiniai tinklai yra konsensuso variklis. Jūs galite realiuoju laiku matyti, kuo tiki kiekvienas. Nesutarimai yra matomi, išmatuojami ir baudžiami dideliu mastu. Anksčiau gentis sudarė 150 žmonių. Dabar tai visi, kuriuos kada nors sutikote, ir dar ištisas pasaulis nepažįstamų žmonių, kurie jus stebi.

Pažvelkite į chronologiją. „Facebook“ buvo paleistas 2004 m., bet iki 2006 m. buvo skirtas tik studentams. „iPhone“ buvo išleistas 2007 m. birželį. „Instagram“ – 2010 m. Staiga socialiniai tinklai atsidūrė jūsų kišenėje ir priešais akis, visą dieną, kiekvieną dieną.

Pažvelkite į grafiką dar kartą. Moterų skaičius 2000-ųjų pradžioje buvo gana stabilus. Sparčius augimas prasidėjo apie 2007–2008 m.

2010-aisiais kreivė tapo statesnė, nes išmanieji telefonai tapo visuotiniai, o platformos – sudėtingesnės.

Moterys iš prigimties yra liberalesnės, tačiau radikalizacija sutampa su išmaniųjų telefonų paplitimo augimu.

Mašina įsijungė ir prasidėjo užkariavimas

Paauglių merginų psichinės sveikatos sutrikimai beveik idealiai sutampa su išmaniųjų telefonų paplitimu, o mergaitėms šis reiškinys daro didesnį poveikį nei berniukams. Tas pats pažeidžiamumas, dėl kurio socialinė atskirtis protėvių aplinkoje buvo brangiau kainuojanti, padarė naujus konsensuso variklius labiau įtraukiančius.

Ši mašina nebuvo sukurta specialiai moterims įtraukti. Ji buvo sukurta dėmesiui pritraukti. Tačiau ji veiksmingiau įtraukia žmones, kurie yra labiau jautrūs konsensuso spaudimui. Moterys vidutiniškai yra jautresnės. Todėl ji jas įtraukė labiau.

Pridėkite grįžtamojo ryšio kilpą: moterys skundžiasi daugiau nei vyrai. Pereikite bet kurią platformą ir atrodys, kad moterys kenčia labiau. Institucijos reaguoja į tai, nes matomas sielvartas sukelia atsakomybę, PR riziką ir reguliavimo spaudimą.

Be to, moterys yra silpnesnės ir neišvengiamai laikomos aukomis daugumoje scenarijų. Institucijų atsakas yra padaryti aplinką „saugesnę“. Tai reiškia konfliktų pašalinimą. Tai reiškia nesutarimų cenzūravimą. Tai reiškia, kad konsensusas stiprėja.

Priešingi argumentai pašalinami iš platformos arba užblokuojami, ir kilpa užsidaro.

Institucijos

Universitetuose moterų skaičius išaugo iki 60%, ir kartu su tuo jie tapo progresyviomis monokultūrinėmis institucijomis. Institucija, kuria jaunos moterys labiausiai pasitiki savo pasaulėžiūros formavimosi metais, joms įteigia vienintelę ideologiją be jokios rimtos opozicijos.

FIRE atlikti tyrimai apie kalbėjimą universitetų miesteliuose aiškiai rodo šį modelį: studentai savicenzūruojasi, praneša apie baimę reikšti savo nuomonę, susiburia aplink priimtinas nuomones.

Tai nėra būdinga tik moterims, bet moterys dabar yra labiau įsitvirtinusios aukštajame moksle nei vyrai, o sritys, kuriose jos dominuoja (humanitariniai mokslai, socialiniai mokslai, švietimas, žmogiškieji ištekliai), yra ideologiškai vienodos.

Ketveri metai, praleisti tarp bendraminčių, kurie visi tiki tuo pačiu. Profesoriai, kurie visi tiki tuo pačiu. Skaitymo sąrašai, nukreipti viena kryptimi. Nesutarimai nėra retas reiškinys, jie yra socialiai baudžiami. Tu išmoksti atpažinti priimtinas nuomones ir skubi jas reikšti. Nes atskirtis baudžia.

Tada jos baigia studijas ir patenka į moterų dominuojamas sritis: žmogiškųjų išteklių vadybą, žiniasklaidą, švietimą, sveikatos priežiūrą, ne pelno siekiančias organizacijas, kur monokultūra tęsiasi.

Daugelis moterų nuo 18 iki 35 metų amžiaus niekada nesusiduria su nuolatiniais nesutarimais su žmonėmis, kuriuos gerbia. Grįžtamojo ryšio grandinė niekada nesulūžta.

Vyrai pasirinko kitus kelius. Amatus. Inžineriją. Finansus. Kariuomenę. Sritis, kuriose rezultatai yra svarbesni už konsensusą. Sritis, kuriose nesutarimai yra toleruojami ar netgi vertinami. Monokultūra jų neapėmė, nes jie nebuvo institucijose, kurias ji apėmė. (daugiausia todėl, kad jie buvo iš jų išmesti, bet tai jau kita tema)

Skirtumas santuokoje balsuojant yra vienas iš nuosekliausių prognozės veiksnių. O santuokų skaičius smarkiai sumažėjo būtent tuo laikotarpiu, kai atsirado skirtumai.

Vyrai santuokos žlugimą vertina kitaip. Šeimos teismai. Vaikų išlaikymas. Alimentai. Racionalus atsakas buvo skepticizmas dėl valstybės galios išplėtimo.

Tas pats reiškinys, skirtingos pozicijos, skirtingi politiniai atsakai.

Algoritmai

Algoritmai optimizuoja įsitraukimą. Įsitraukimas reiškia emocinę reakciją. Laikas platformoje. Paspaudimai. Dalijimasis. Komentarai.

Moterys vidutiniškai stipriau reaguoja į emocinį turinį, jos yra empatiškesnės, jomis lengviau manipuliuoti liūdnomis istorijomis. Vėl tas didesnis neurotiškumas, didesnis jautrumas neigiamoms paskatoms.

Mašina to išmoko. Ji joms pateikė turinį, suderintą su jų reakcijų modeliais. Baimė. Pasipiktinimas. Moralinė panika. Istorijas apie pavojų, neteisybę, grėsmę, karus ir „aukas“.

Vyrai gavo kitokį turinį, nes jie reagavo į kitokius dirgiklius. Algoritmas neturi lyties darbotvarkės. Jis turi įsitraukimo darbotvarkę. Tačiau įsitraukimas skiriasi pagal demografinius rodiklius, todėl turinys skyrėsi.

Moterys atsidūrė informacinėje aplinkoje, optimizuotoje emociniam aktyvumui. Vyrai rado alternatyvų: tinklalaides, forumus, automobilius, karus, manosferą ir pan.

Ideologija

Feminizmas moterims įteigė, kad jų instinktai ir biologija yra priespauda ir klaida. Noras turėti vaikų buvo smegenų plovimas. Noras turėti išlaikantį vyrą buvo įsisąmoninta moterų neapykanta. Jų natūralūs troškimai buvo klaidinga sąmonė, įdiegta patriarchato.

Daugelis tuo tikėjo. Sukūrė gyvenimus pagal tai. Karjera pirmiausia. Nepriklausomybė. Laisvė nuo tradicinių apribojimų.

Dabar jos yra 35 metų, neištekėjusios, lygina mažėjantį vaisingumą su karjeros pasiekimais. Ir čia yra spąstai: pripažinti, kad ideologija žlugo, kainuoja milžiniškus nuostolius. Reikėtų pripažinti, kad vaisingus metus praleidai melui. Kad moterys, kurios ignoravo ideologiją ir ištekėjo jaunos, buvo teisios. Kad tavo motina buvo teisi.

Manau, kad būtent dėl to matote taip mažai atsitraukimų nuo šios ideologijos. Ne todėl, kad ideologija yra teisinga, bet todėl, kad psichologiniai nuostoliai iš jų išeinant yra didesni, nei išlaidos pasiliekant. Lengviau padvigubinti. Lengviau įtikėti, kad problema yra ta, kad visuomenė dar nepakankamai pasikeitė.

Kitas užvaldymas

Turiu būti sąžiningas: vyrai taip pat nebuvo apsaugoti nuo užvaldymo. Jie buvo užvaldyti kitaip.

Moterys gavo ideologinį konformizmą. Vyrai gavo kur pasitraukti. Pornografiją. Vaizdo žaidimus. Azartinių lošimų programas. Pasipiktinimą keliančius turinius. Vyriškasis užvaldymas nebuvo „tikėk tuo arba susidursi su socialine mirtimi“. Tai buvo „čia yra begalinis dopamino šaltinis, todėl tau niekada nereikės kurti nieko realaus (pvz.: šeimos)“.

Skirtingi mechanizmai, skirtingi gedimo būdai. Moterys tapo paklusnios. Vyrai tapo pasyvūs.

Vyriška linija tame grafike, kuri 2020 m. išlieka plokščia, nebūtinai reiškia sveikatą. Tai gali būti tiesiog kitokia liga, kai vyrai pasitraukia, o ne įsitraukia. Arba gali būti, kad visi ir viskas pasislinko į kairę, o moterys į kairę pasislinko dar labiau.

Linija dabar juda

Štai naujausia informacija: vyrų linija nebėra plokščia.

Duomenys po 2024 m. rodo, kad jauni vyrai krypsta į dešinę. Naujausi tyrimai rodo tą patį. Jauni vyrai dabar aktyviai krypsta į konservatyvumą.

Mano nuomonė: moterys buvo užkariautos pirmos, nes jos buvo labiau jautrios konsensuso spaudimui. Užkariavimas buvo greitas (2007–2020 m.). Vyrai priešinosi ilgiau, nes buvo mažiau jautrūs ir mažiau įsitvirtinę užgrobtose institucijose (universitetuose).

Tačiau kai skirtumas tapo matomas ir kultūriškai ryškus, o pagrindine žinute tapo tai, kad „vyrai yra problema“, kai vyrai dėl melo pradėjo būti išstumiami iš visuomenės, kai vyriškumas, arba tai, kas daro vyrus vyrais, tapo toksišku, vyrai turėjo pradėti priešintis.

Pasyvumas virsta pasipriešinimu. Pasitraukimas tampa aktyviu atmetimu.

Tai nereiškia, kad vyrai dabar yra „teisingi“ ar „laisvi“. Tai gali reikšti tik tai, kad jie yra įtraukiami į kitą sistemą, optimizuotą vyriškam nepasitenkinimui, o ne moteriškam konsensusui.

Andrew Tate neatsirado iš niekur. Taip pat ir manosfera. Tai taip pat yra įtraukimo sistemos, tik nukreiptos į skirtingas psichologines pažeidžiamąsias vietas.

Grafikas dabar yra dvi priešingomis kryptimis išsiskiriančios linijos. Dvi skirtingos sistemos traukia dvi skirtingas demografines grupes į dvi skirtingas nesėkmės kryptis.

Kai kurie sakys, kad tai tiesiog išsilavinimo klausimas: moterys dažniau studijuoja universitete, o universitetas ugdo liberalias pažiūras, viskas paprasta. Tai iš dalies tiesa. Tačiau tai nepaaiškina, kodėl po 2007 m. šis atotrūkis taip smarkiai padidėjo, arba kodėl tai vyksta šalyse, kurių švietimo sistemos labai skiriasi.

Kai kurie sakys, kad tai ekonomikos klausimas: jauni vyrai kovoja, nepasitenkinimas verčia būti konservatyviems. Tai taip pat iš dalies tiesa. Tačiau vyrų ekonominės kovos prasidėjo dar prieš neseną poslinkį į dešinę, o moterų poslinkis į kairę įvyko moterų ekonominės sėkmės augimo laikotarpiu.

Kai kurie nurodys kultūros figūras: Tate vyrams, Taylor Swift moterims. Tačiau tai yra simptomai, o ne priežastys. Jie užpildė nišas, kurias sukūrė mašinos. Jie nesukūrė mašinų.

Daugiau priežasčių turintis modelis tinka geriau: biologinis substratas (skirtingas jautrumas konsensusui) + technologinis trigeris (išmanieji telefonai, algoritminiai srautai) + institucinis sustiprinimas (užkariauti universitetai, moterų dominuojamos sritys) + ekonominės paskatos (santuokos žlugimas, priklausomybė nuo valstybės) + ideologinis užraktas (negrąžinami nuostoliai, socialinė bausmė už išdavystę).

Nėra vienos priežasties. Tai tarpusavyje susijusių priežasčių sistema, kuri vienai lyčiai turėjo greitesnį ir stipresnį poveikį nei kitai.

Taigi, kas toliau?

Jei šis modelis teisingas, galima iš jo išvesti keletą prognozių.

Atotrūkis turėtų būti mažesnis šalyse, kuriose išmanieji telefonai įsigalėjo vėliau arba socialinės medijos skverbtis yra mažesnė. (Tai atrodo teisinga: atotrūkis yra mažesnis Rytų Europos ir didžiojoje Afrikos dalyje, nors Pietų Korėja yra didelė išimtis dėl kitų veiksnių.)

Atotrūkis turėtų mažėti tarp moterų, turinčių vaikų, nes tėvystė nutraukia institucinę grįžtamojo ryšio grandinę ir sukuria konkuruojančius prioritetus. (Išeinančiųjų po balsavimų rinkimuose apklausos nuosekliai rodo, kad motinos balsuoja konservatyviau nei moterys be vaikų.

Atotrūkis turėtų toliau didėti, kol mašinos bus išjungtos arba kartos pasens.

Čia yra dalis, kurios aš nežinau, kaip išspręsti: šios sistemos yra savaime save stiprinančios. Institucijos nesiruošia reformuoti pačios savęs. Algoritmai nesiruošia nustoti optimizuoti. Ideologija nesiruošia pripažinti nesėkmės. Vyriškasis kontrpuolimas taip pat nesukurs sveikų rezultatų.

Kai kurios moterys pasitrauks

Dažniausiai tai daro moterys, turinčios vaikų, nes realybė yra galingas ideologijos tirpiklis. Kartais tai daro ir moterys, kurios kuria gyvenimą už institucinės kontrolės ribų.

Kai kurie vyrai nustos trauktis ar pykčio apimti naršyti internete.

Tai tie, kurie randa kažką, ką verta kurti. Tie, kurie pavargsta nuo simuliacijos.

Bet sistemos toliau veiks visiems likusiems.

Klausimas

Billas paklausė, kodėl.

Atsakymas nėra „moterys yra emocingos” ir nėra „socialinė žiniasklaida yra bloga”. Atsakymas yra tas, kad mes sukūrėme pasaulinio masto konsensuso variklius ir juos pritaikėme rūšiai, turinčiai seksualiai dimorfinę psichologiją.

Mašinos užvaldė tą pusę, kuri yra labiau jautri konsensuso spaudimui. Tada jos pradėjo užvaldyti kitą pusę per kitus mechanizmus.

Mes stebime rezultatus realiu laiku. Dvi nesėkmės rūšys. Vienas grafikas. Abiejų linijų kreivės tolsta viena nuo kitos ir nuo bet ko, kas yra sveika.

Aš nežinau, kaip tai baigsis. Manau, kad niekas nežino. Aš nemanau, kad tai baigsis.

Abi mašinos vis dar veikia.