infa.lt

Donaldas Trampas
Foto: Al Drago / Reuters

Kaip smagu stebėti šį transatlantinį spektaklį: Europa, pasiskelbusi demokratijos ir žmogaus teisių bastionu, staiga atranda, kad jos pačios ginklas – cenzūra, paslėpta po „kovos su dezinformacija“ kauke – atsigręžė prieš ją pačią, rašo konservatyvi „Kontinent“ leidinio žurnalistė, Jelena Prigova.

Su švelnia ironija reikia pažymėti: tie, kurie metai iš metų mokė pasaulį, kaip teisingai mąstyti ir kalbėti, dabar piktinasi, kai jiems atsisakoma išduoti vizą į „laisvės šalį“. O juk buvo įspėta…

Dar 2025 m. vasarį JAV viceprezidentas Džeimsas Deividas Vensas (James David Vance – JD Vance), Miuncheno saugumo konferencijoje tiesiai pareiškė: pagrindinė grėsmė Europai – žodžio laisvės erozija pačioje ES.

„Europa atsitraukia nuo žodžio laisvės“, – sakė jis, kritikuodamas rinkimų atšaukimą, įstatymus dėl „dezinformacijos“ ir kitaminčių slopinimą.

Europos lyderiai tuomet tik gūžtelėjo pečiais: tai amerikietiškas populizmas. Ir štai 2025 m. gruodžio 23 d. bumerangas sugrįžo JAV valstybės departamento vizų sankcijų prieš penkis pagrindinius „cenzūros pramonės komplekso“ veikėjus forma.

Valstybės sekretorius Marco Rubio nesikuklino: „Šie radikalūs aktyvistai ir NVO skatina užsienio valstybių cenzūros priemones – kiekvienu atveju prieš amerikiečių kalbėtojus ir kompanijas“.

Bretonas, šis ES skaitmeninių paslaugų akto (DSA) „idėjinis įkvėpėjas“, reagavo su tipišku galų šarmu: „Mūsų amerikiečių draugams: cenzūra yra ne ten, kur jūs manote“.

O, kaip žavinga! Žmogus, kurio reguliavimas verčia platformas filtruoti turinį, grasinant baudomis, dabar skundžiasi raganų medžiokle. Ar jis nemato veidrodžio?

Šis prieštaravimas – ne tik asmeninės nuoskaudos ar smulkūs diplomatiniai įgėlimai. Tai esminis skirtumas tarp Senojo ir Naujojo pasaulio supratimo apie žodžio laisvę.

Europa, vadovaujama Ursulos von der Leyen ir jos komandos, pasirinko griežto reguliavimo kelią – Digital Services Act (DSA), įstatymą, įpareigojantį platformas moderuoti turinį, kovoti su „neapykanta“ ir „dezinformacija“ grasinant milijardinėmis baudomis.

Bet čia kyla amžinas ir paprastas klausimas apie teisėjus: kas jie, niekieno neišrinkti, bet sprendžiantys už visą pasaulį, kaip kvėpuoti, mąstyti ir kalbėti?

Ursula von der Leyen ne kartą pabrėžė Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) diskusijose, kad dezinformacija yra „pagrindinė grėsmė“ pasauliui, svarbesnė už klimatą ar karus.

Jos teigimu, DSA yra demokratijos apsaugos priemonė. Tačiau daugeliui JAV gyventojų, ypač konservatoriams, tai yra gryna cenzūra: eksteritorialus Europos taisyklių primetimas amerikiečių įmonėms, tokioms kaip Elono Musko „X“, kur „neteisingos“ (dažnai dešiniosios) pažiūros yra demonetizuojamos arba pašalinamos.

Thierry Breton, buvęs Europos Komisijos narys ir DSA „idėjinis įkvėpėjas“, tapo šio požiūrio simboliu. Jis konfliktavo su Musku, grasino baudomis, reikalavo moderuoti „neteisėtą turinį“.

Dabar jam uždrausta įvažiuoti į šalį: valstybės sekretorius Marco Rubio apkaltino jį ir kitus „organizuotais veiksmais, kuriais siekiama priversti amerikiečių platformas cenzūruoti amerikiečių nuomones“.

Į sąrašą asmenų, kuriems draudžiama atvykti į JAV, taip pat įtraukti: Claire Melford iš Global Disinformation Index (GDI), kaltinama amerikiečių mokesčių naudojimu „neteisingų“ žiniasklaidos priemonių juodajam sąrašui sudaryti; Imran Ahmed iš Center for Countering Digital Hate; ir Vokietijos HateAid lyderiai.

Bretonas tai pavadino „raganų medžiokle“, bet ironija yra ta, kad žmogus, kuris kūrė turinio stebėjimo sistemą, dabar skundžiasi persekiojimu.

Čia verta pasigilinti labiau: kuriant DSA aktyviai dalyvavo tokios NVO kaip George Soroso „Open Society Foundations“ – jos teikė rekomendacijas dėl platformų reguliavimo, matydamos laisvą internetą kaip „grėsmę visuomenei“.

Konkrečiai, Soroso indėlis susijęs su šių įstatymų laikymosi užtikrinimu labai didelėse interneto platformose (VLOP), tokiose kaip Elono Musko „X“.

„Atvira visuomenė“ yra ES aukšto lygio grupės, kovojančios su neapykantos kurstymu ir neapykantos nusikaltimais, kuri parengė 2016 m. elgesio kodeksą, narė. Elgesio kodeksas – tai dokumentas, dėl kurio susitarė socialinių tinklų bendrovės, siekdamos pašalinti „neapykantą kurstantį“ turinį.

Patobulintas „Elgesio kodeksas+“ ir toliau lieka svarbia DSA priemone:

„ 2025 m. sausio 20 d. peržiūrėtas Elgesio kodeksas dėl kovos su neteisėtais neapykantą kurstančiais pareiškimais internete+ („Elgesio kodeksas+“) buvo įtrauktas į Digital Services Act (DSA) teisinį pagrindą po teigiamo Komisijos ir Europos skaitmeninių paslaugų tarybos vertinimo.

Elgesio kodeksas+, kuris grindžiamas 2016 m. priimtu Elgesio kodeksu, sustiprina būdus, kuriais interneto platformos tvarko turinį, laikomą neteisėtais neapykantos kurstymo pareiškimais, pagal ES ir valstybių narių teisės aktus. Jis padeda užtikrinti DSA laikymąsi ir veiksmingą taikymą šioje konkrečioje srityje.

Šis naujas Elgesio kodeksas+ buvo patvirtintas kaip „DSA elgesio kodeksas“. Tai suteikė galimybę pilietinės visuomenės organizacijoms veikti kaip stebėtojoms.

„Po jo integravimo elgesio kodekso+ laikymasis gali būti laikomas tinkama rizikos mažinimo priemone jį pasirašiusioms šalims, kurios pagal DSA yra priskiriamos labai didelėms interneto platformoms (VLOP) ir paieškos sistemoms (VLOSE).

„DSA klasifikuoja platformas ar paieškos sistemas, turinčias daugiau nei 45 milijonus naudotojų per mėnesį ES, kaip labai dideles internetines platformas (VLOP).“

Von der Leyen, glaudžiai susijusi su WEF ir Didžiojo perkrovimo idėjomis, DSA matė kaip „vieningos minties“ priemonę, kurioje nacionalinės valstybės ištirpsta, tradicinės vertybės (įskaitant branduolinę šeimą) užleidžia vietą DEI ir globaliai kontrolei.

Skaitmeninė cenzūra tapo priemone, skirta slopinti nesutarimus, prisidengiant apsauga nuo „neapykantos“ ir „netikrų naujienų“. Orvelas plotų: Didysis Brolis Briuselyje – pabandyk pyptelt.

Antrosios Trampo kadencijos Amerika atsako griežtai: ne žodžiais, o veiksmais. Vizų sankcijos yra signalas: mes netoleruosime užsienio kišimosi į mūsų kalbą. Tai Pirmosios pataisos straipsnio, kuriame žodžio laisvė yra absoliuti, gynimas.

Ar Europa išprotėjo? Iš dalies taip: siekdama „saugios“ erdvės, ji aukoja liberalizmo pagrindus, kuriuos kadaise eksportavo.

Amerika primena: laisvė nėra privilegija tik elitui, sprendžiančiam už tautas, kas joms yra teisinga, o kas ne.

O kol kas Prancūzija jau pasmerkė sankcijas, pavadindama jas „puolimu prieš laisvę“. ES gali atsakyti tarifais, naujais reglamentais ar teisminiais ieškiniais prieš amerikietiškas platformas.

Transatlantinis aljansas skyla: NATO ateitis neaiški, jei vertybės nesutampa. Pasauliniam internetui gresia fragmentacija, kai Europa liks savo cenzūros burbule, o JAV – laisvos kalbos zonoje.

Tokios platformos kaip „X“ gali pasitraukti iš ES arba ignoruoti DSA, rizikuodamos būti užblokuotos. Ilgalaikėje perspektyvoje pralaimės susilpnėjusi Europa: inovacijos persikels už vandenyno, o talentų migracija paspartės.

Bet yra ir vilties: šis konfliktas gali priversti Europą persigalvoti. Juk bumerangas smogia skaudžiai ir, deja, tiems, kurie pamiršo, kad žodžio laisvė nėra grėsmė, o demokratijos pagrindas.

Amerika primena esmę, kurią Europa, savo biurokratinėje puikybėje, beveik prarado.

Ironiškai laukiame: kas bus sekantis, kuris mestels bumerangą?