infa.lt

Kamščiai mūsų gatvėse, per piko valandas, atsirandantys, dėl laikino automobilių pertekliaus, yra tik mažutėlė preliudija į tai, koks iš tikrųjų gali būti chaosas.

Tvarkingam ir harmoningam eismui tarnauja „kelių eismo taisyklės“, visa kelių infrastruktūra su įvairiausio sudėtingumo kryžkelėmis, atitinkamu ženklinimu, „kelių policija“ ir t.t.

Tai didžiulės sąnaudos ir pastangos tam, kad nebūtų chaoso.

O juk dar didesnė chaoso grėsmė kyla iš žmonių tarpusavio santykių, kada nesilaikoma taikaus sugyvenimo taisyklių. Tokias taisykles įvardija Jungtinių tautų chartija. Tik visa bėda, kad jų nesilaikoma, ko rezultate – regioniniai karai su didele tikimybe peraugti į pasaulinį.

Visais atvejais, bet kokių taisyklių laužymas turi tą pačią priežastį. Tai žmogaus egoizmas – vieno asmens, grupinis, nacionalinis, rasinis ar net vienos civilizacijos prieš kitą.

Suprantama, kad sutramdyti vieną „kelių erelį“ yra žymiai lengviau nei dvi grupes, agresyviai nusiteikusių, futbolo sirgalių. O ką jau kalbėti apie dviejų nacijų, dešimtmečiais subrandintą, priešiškumą viena kitai.

Net ir pačias didžiausias smėlio kopas ar neaprėpiamas dykumas sudaro atskyros smiltelės. Bet ką reiškia viena smiltelė toje begalybėje kitų? Kokia jos įtaka visumai?

Kitaip yra žmonių pasaulyje. Kuriame vienas, kitas dvasinis nebrendyla gali sužlugdyti ištisą civilizaciją. Nors gal ji to ir verta, jeigu nepajėgia tokių personų laiku pašalinti iš aukščiausių postų?

Bet kuris gyvas organizmas, tokią savisaugos sistemą turi. Tai skausmas, dėka kurio, net pyplys, „prikišęs nagus“ kur negalima, juos skubiai atitraukia ir „paleidžia dūdas“… Taip kaupiasi jo patirtis.

Kodėl gi niekaip nepasimoko žmonija? Todėl, kad visi „neadekvatai“ atsidūrę „viršuje“ nepatiria to skausmo, kaip kad tas pyplys.

Kitiems jie pila neribotais kiekiais – chaosą, skausmą, neviltį. O patys lieka izoliuoti…

Dėl valdžios disbalanso – jos pertekliaus „viršuje“ ir trūkumo „apačioje“, lieka be atsakomojo poveikio. Ir nebejaučia ką daro…

Net gi daugiau. Yra video įrašai, daryti prieš dešimt ir daugiau metų, kuriuose Vladimiras Putinas, paklaustas apie Krymo priklausimą Ukrainai, neturi jokių pretenzijų. Jis, kaip tikras demokratas, aiškina, kad kėsinantis į svetimas teritorijas, prarastumėm savas…

Ta vietnamiečių pasaka apie drakoną – „drakonas mirė, tegyvuoja drakonas“, ne iš dangaus nukritusi. Ji iš gyvenimo. „Drakonais“ ne gimstama, jais tampama. Juos „pagamina“ sistema, kurioje visa valdžia tik „viršuje“. Valdžios visagalybė ir nebaudžiamumas…

Todėl dabartinis vajus Lietuvoje, dėl „žodžio laisvės“, yra labai dviprasmiškas. Atseit, apgindami generalinę direktorę nuo kritikos ir pašalinimo iš pareigų, apginsime „žodžio laisvę“. Nesąmonė.

Dar viena valstybė valstybėje, kaip su nepriklausomais teismais…

Nepriklausomumas logiškai pagrįstas yra nuo kokios nors mažumos – valdančiosios partijos, aukštų pareigūnų ir pan. Bet kiekviena įstaiga, tame tarpe ir žiniasklaida su teismais, prokurorais, prezidentūra, turi būti priklausoma nuo daugumos – nuo tautos suvereno.

Pilietinė teisė valdžią rinkti demokratijos neužtikrina, tai tik mažoji jos dalis. Būtina teisė ją ir pašalinti. Operatyviai, be referendumų vargų – daugumos balsų pagrindu. Tik tų (neabejingų) piliečių balsų, kurie dalyvaus, bet kurio pareigūno (žiniasklaidos boso, teisėjo, prokuroro, prezidento ar bet kurio kito asmens) atstatydinimo procese.

Tokia procedūra interneto laikais jokia fantastika, ji visiškai reali. Suprantama, kad pradžioje aktyvių piliečių, dalyvaujančių kurio nors pareigūno atstatydinimo procese, būtų nedaug, dėl ABEJINGUMO. Bet tai dabartinės sistemos palikimas, jis laikinas.

Kai kam gali atrodyti, kad piliečiams suteikus tokią teisę, jie liktų vieni, be valdančiųjų…

Komiška, bet nemanau, – daugumas žmonių yra adekvatūs, jie ir yra pats geriausias, bet kokio stabilumo garantas.

Romas Cibas