infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Progreso iliuzija

Šis esė gimė iš pasibjaurėjimo atsitiktinai vasarą perskaitytu kūriniu, kuriame progresas buvo vaizduojamas kaip dorybė, o privataus kapitalo fondai – kaip jo aukščiausiasis kunigas. Kiekvienoje pastraipoje buvo vartojami tie patys pamaldūs žodžiai „tvarus tobulėjimas“, „nauda visuomenei“ ir „ilgalaikės vertės kūrimas“, tarsi sverto efektas, turto išpardavimas ir balanso kosmetika būtų tapę morališkai priimtinais veiksmais. Mane pasipiktino ne tik veidmainystė, bet ir jos tuštumas. Mūsų hiperfinansinėje visuomenėje vertinimą pradėjome painioti su verte, o veiklą – su pasiekimais. Žodis „pažanga“ buvo panaudotas, kad pateisintų bet kokį judėjimą, nesvarbu, ką jis sunaikina. Toliau pateikiamas atsisakymas paklusti idėjai, kad daugiau pinigų reiškia pažangą. Jei šis esė turi motyvą, tai panieka trivialiems šūksniams, laikomiems mintimis, ir tuščiai teorijai, kuri painioja finansinę inžineriją su žmogaus tobulėjimu.

„Iliuzija yra pirmasis iš visų malonumų.“

– VOLTAIRE. LA PUCELLE D’ORLÉANS. ÉDITION LONDON: [PUBLISHER UNSPECIFIED], 1756. EPILOGAS.

Kadaise pažanga reiškė apčiuopiamą būtinybės pasiekimą – kažką, ką buvo galima pamatyti, paimti į rankas ir pataisyti. Pažanga buvo istorija apie vyrus ir moteris, kurie išradimais įveikė gamtą: plūgas, kuris pavertė išgyvenimą pertekliniu, kompasas, kuris atvėrė jūras, spausdinimo staklės, kurios išplatino žinias už vienuolyno ribų. Kiekvienas žingsnis į priekį išplėtė laisvės ratą ir formavo civilizacijos kilimą.

XVIII ir XIX amžiai pagreitino tą kilimą. Garas sutrumpino atstumus, geležis sujungė upes ir žemynus, o telegrafas perdavinėjo mintis šviesos greičiu. Dujinis apšvietimas ir elektra prailgino dieną, o švarus vanduo, sanitarija ir medicina nustūmė mirtį į kasdienio gyvenimo pakraščius.

Pažanga galėjo būti skaičiuojama pagamintais varikliais, sumūrytais plytų mūrais ir nugalėtomis ligomis. Ji buvo matoma, išmatuojama ir pagrįsta praktiniu naudojimu.

Be to, rezultatai buvo apčiuopiami. Nuo 1800 iki 1900 m. vidutinė gyvenimo trukmė Vakarų Europoje padidėjo nuo maždaug 35 iki 55 metų. Realus darbo užmokestis padidėjo maždaug tris kartus. Raštingumas išplito iš mažumos į didžiąją gyventojų dalį.

Už fabriko darbininko darbo užmokestį buvo galima nusipirkti daugiau maisto, drabužių ir patogumų nei už amatininko pajamas prieš šimtą metų. Namai galėjo turėti vandentiekį, šildymą, apšvietimą, o XX a. pradžioje – prieinamą transportą ir ryšius. Pažanga nebuvo abstrakti sąvoka: ją buvo galima suskaičiuoti ir išmatuoti.

Už šių matomų pasiekimų slypėjo nematoma tvarka. Verslas rėmėsi taupymu, o taupymas priklausė nuo susilaikymo. Sąžiningi pinigai buvo reti, išperkami ir realūs. Jie susiejo pastangas su atlygiu, o gamybą – su verte. Pasaulį kūrė tie, kurie gamino dar prieš vartodami.

Kreditas taip pat buvo tiltas tarp praeities darbo ir ateities kūrybos, o ne amžinojo judėjimo šaltinis. Pinigai ir prekės judėjo harmoningai: kiekvienas banknotas reiškė kažką uždirbto, kažką pastatyto.

Kai šalys tiesė geležinkelius ar perplaukė vandenynus, jos tai darė naudodamos piliečių sutaupytą kapitalą. Kitaip tariant, atidėti malonumai buvo paversti plienu ir akmeniu. Tokie išradėjai kaip Wattas ir Edisonas skatino ne spekuliaciją, o paslaugas. Jų genialumas praturtino bendrą visuomenės gyvenimą.

Laisvoji rinka dar nebuvo kazino, bet naudingumo arena, kurioje gerovė sekė po indėlio. Ir taip, pelnas buvo įrodymas, kad buvo patenkintas tikras poreikis.

XX amžiaus aušroje pažanga tapo kraštovaizdžiu, matomu telegrafo stulpuose, tramvajų bėgiuose ir elektros šviesoje. Ji nešė beveik moralinį įsitikinimą: kad žmogus, vedamas proto ir pastangų, gali padaryti pasaulį geresnį ne tik simboliškai, bet ir iš esmės.

Henry Grady Weaver mums sako, kad pagrindinis pažangos variklis buvo ne energija iš anglies ar naftos, bet pats žmogus – jo vaizduotė, kurią drausmino laisvė. Kai jis prarado tikėjimą ta laisve, jo mašinos pergyveno jo dvasią.

Hans-Hermann Hoppe knygoje „Trumpa žmogaus istorija“ mums primena, kad didžiąją dalį žmonijos istorijos pažanga reiškė mokymąsi elgtis racionalumo ribose – naudoti protą, taupumą ir bendradarbiavimą, kad trūkumas virstų pakankamumu. Tam reikėjo drausmės, apdairumo ir noro gyventi ribose.

Tikrasis žmonijos pažangos – nuo žemdirbystės iki pramonės – šaltinis buvo ne tik išradimai, bet ir moralinė tvarka: atradimas, kad nuosavybė, šeima ir taupymas gali susieti pastangas su pasekmėmis ir paversti trūkumą pakankamumu.

Pažanga buvo charakterio pasiekimas, o ne produkcijos matas. Tai buvo nuolatinis gyvenimo gerėjimas per dorybes, kurios susiejo veiksmus su pasekmėmis: taupumą, nuosavybę, atsakomybę ir to, ką žmogus sukūrė, apsaugą.

Tačiau XX a. pradžioje ši senesnė pažangos reikšmė, grindžiama darbu, drausme ir apčiuopiamu gyvenimo pagerėjimu, jau pradėjo blėsti. Moraliniai pagrindai, kurie kadaise siejo dorybę su augimu, pradėjo silpnėti. Pats žodis buvo užgrobtas naujosios tikybos, kuri klaidingai tapatino abstrakciją su pasiekimais, o judėjimą – su pagerėjimu.

Palaipsniui kūrybos priemonės virto spekuliacijos priemonėmis.

Kai finansai pakeitė gamybą

Materializmo amžius, per kurį buvo pastatyti tiltai, laivai ir elektrinės, įžengė į XX amžių su nepajudinamu tikėjimu savo pačių pagreičiu. Tačiau po paviršiumi įmonių struktūra jau keitėsi. Finansų priemonės – kreditas, kapitalo rinkos ir apskaita – buvo sukurtos gamybai finansuoti, tačiau jos ėmė vystytis greičiau nei gamyba, kuriai jos buvo skirtos.

Ankstyvajame pramonės amžiuje pinigai ir prekės judėjo kartu. Bankininkas buvo sukauptų santaupų tvarkytojas, o birža – taupių ir verslių žmonių susitikimo vieta. Investicijos buvo darbo, išradimų ir kapitalo partnerystės forma.

Tačiau šimtmečiui bėgant, finansai atsiskyrė nuo savo materialių pagrindų. Popieriniai reikalavimai daug kartų viršijo materialių prekių atsargas. Abstrakcija, kuri anksčiau palengvino prekybą, pradėjo ją apibrėžti.

Dvi revoliucijos paspartino šį atsiskyrimą

• Pirmoji buvo piniginė: laipsniškas pinigų susiejimo su realia verte atsisakymas. Konvertuojamumas užleido vietą pasitikėjimui, o taupymą pakeitė kreditų kūrimas. Kaip pastebėjo Hans-Hermann Hoppe, kai pinigai nustoja būti susieti su realia verte, visuomenės laiko preferencijos neišvengiamai padidėja: ateitis nuvertinama, kantrybė užleidžia vietą skubotumui, o statytojo ilgalaikė perspektyva – prekybininko trumpalaikei perspektyvai.
• Antroji revoliucija buvo institucinė: išaugo korporacijų, kurių vertė priklausė ne tiek nuo to, ką jos pagamino, kiek nuo to, kiek kiti manė, kad jos yra vertos, skaičius. Apskaita, kuri anksčiau buvo faktų registravimas, tapo lūkesčių priemone.

XX a. viduryje pelnas nebebuvo siejamas su tradicine gamyba. Balansai galėjo augti dėl skolų, akcijų kainos galėjo kilti dėl susijungimų, įsigijimų, o vėliau – ir atpirkimų. Spekuliacijos finansinėmis priemonėmis išaugo iki tokio lygio, kad galėjo konkuruoti su pramonės šakomis, kurių vertybinius popierius jos atstovavo.

Murray Rothbard įspėjo, kad tokia pinigų infliacija nepadidina visos visuomenės gerovės, bet tyliai ir sistemingai perkelia jos turtą iš gamintojų ir taupytojų tiems, kurie yra arčiausiai naujo kredito šaltinio. Tai, kas atrodo kaip augimas, iš tiesų yra perskirstymas, paslėptas po kylančiomis kainomis ir didėjančiais balansais.

Galų gale, šis pokytis iš naujo apibrėžė, ką visuomenė supranta kaip „augimą“. Pramonininko gerovė anksčiau priklausė nuo jo gebėjimo gaminti ir parduoti naudingus produktus, o finansininko gerovė dabar priklausė nuo simbolių – palūkanų normų, vertinimų, išvestinių finansinių priemonių ir lūkesčių – srities pokyčių. Turtingumo įvaizdis tapo paties turto pakaitalu.

Šis pokytis taip pat pakeitė įmonių veiklos laikotarpį. Fabrikui reikėjo metų kantrių investicijų, o finansinis produktas galėjo būti sukurtas ir parduotas per kelias savaites. Ilgalaikis statytojo požiūris užleido vietą trumpalaikiam prekybininko požiūriui.

Rinkos vertino ne ilgaamžiškumą, o judrumą. Gebėjimas arbitruoti, restruktūrizuoti ar perpakuoti turtą ėmė būti vertinamas kaip aukštesnis įgūdis nei lėtas projektavimo ir gamybos darbas.

Tokiomis aplinkybėmis gamybos kalba užleido vietą pelno kalbai. Efektyvumas buvo iš naujo apibrėžtas kaip sąnaudų mažinimas, o ne vertės kūrimas. Visos pramonės šakos buvo pertvarkytos siekiant optimizuoti balansą, o ne technologijų pažangą.

Įmonė galėjo sumažinti savo darbo jėgą, perduoti gamyklas išorės rangovams ir vis tiek būti giriama už „akcininkų vertės išlaisvinimą“. Sėkmės rodiklis nebebuvo tai, kas buvo pastatyta ar patobulinta, bet tai, ką atspindėjo rinkos kapitalizacija.

Kartu su tuo išaugo ir finansų kultūrinis prestižas. Bankininkas ir fondų valdytojas pakeitė inžinierių ir prekybininką kaip sėkmės modelius. Ekonominis gyvenimas persikėlė iš dirbtuvių į ekranus, iš daiktų į skaičius.

Pelno siekimas tapo savitikslu, atsietu nuo žmogiškosios veiklos, kuri anksčiau jį pateisindavo. Įmonių tikslas – tenkinti poreikius per gamybą – buvo nustelbtas nuolatiniu finansinės naudos siekimu.

Šioje naujoje tvarkoje net pinigai prarado savo tvirtumą. Jie tapo ne ankstesnių pastangų atlygiu, o ateities politikos lūkesčiu. Kredito kūrimas, kuris anksčiau buvo tiltas tarp taupymo ir investavimo, tapo savaime besikartojančiu procesu: naujos skolos, kad būtų išlaikytos senos, naujas likvidumas, kad būtų išlaikytos vertės.

Guido Hülsmann vėliau tai apibūdino kaip fiat pinigų moralinę riziką. Tai yra režimas, kuriame suklastotos vertės priemonės silpnina ryšį tarp veiksmų ir pasekmių, leidžiant visai visuomenei vartoti turto iliuziją, realiam kapitalui tyliai nykstant.

Iš tiesų, sistema galėjo augti visiškai nieko nekurdama, kol buvo išlaikomas pasitikėjimas.

Taip susiformavo iliuzija. Finansai, kurie pradžioje buvo gamybos tarnai, tapo jos šeimininkais. Prekių gamyba atsidūrė antroje vietoje po kainų nustatymo. Kredito plėtra buvo švenčiama kaip pažanga, o popierinio turto dauginimas – kaip klestėjimo įrodymas.

Senoji seka – taupyti, investuoti, gaminti, pelnyti – buvo apversta. Tai, kas anksčiau buvo pasiekimų matas, tapo jų objektu. Pasaulis įžengė į erą, kurioje pinigų įsigijimas, atsietas nuo materialių tikslų, buvo klaidingai laikomas pačia pažanga.

Klaidingi matai — kodėl BVP klaidina

Progreso iliuzija įgavo ilgalaikį pavidalą matavimo kalboje. Skaičiai pakeitė vertinimus, o bendrasis vidaus produktas tapo aukščiausiu ekonomikos gyvenimo stabu. Sukurtas 1930 m. karo laikotarpio produkcijos ir pramonės pajėgumų vertinimui, BVP niekada nebuvo skirtas žmonių gerovei ar civilizacijos pažangai vertinti.

Jis skaičiavo produkciją mobilizacijos, o ne gerovės tikslais. Tačiau laikui bėgant šis nepaprastosios padėties rodiklis tapo pačios pažangos apibrėžimu.

BVP matuoja veiklos greitį, o ne atlikto darbo vertę ar tikslą. Jis kiekvieną sandorį įskaito kaip augimą, nesvarbu, ar tai tilto statyba, ar jo bombardavimas, ar dirvos dirbimas, ar jos iškasimas. Miško kirtimas, potvynio padarytos žalos remontas ir po to sekantys teisminiai ginčai – visa tai prisideda prie bendros sumos.

Sunaikinimas ir atstatymas registruojami kaip dvigubi pakilimai. Nors tai skamba kvailai, pagal šią aritmetiką visuomenė gali išleisti viską, ką turi, ir pasiekti tariamą gerovę.

Kaip pastebėjo blaivūs ekonomistai, BVP aklumas apima ne tik moralinius ir kokybinius aspektus, bet ir struktūrinius. Jis matuoja ekonomikos galutinius rezultatus, ignoruodamas sudėtingas gamybos grandines, kurios juos palaiko.

Kaip pastebėjo Markas Skousenas, bendrasis produkcijos kiekis – tai, ką jis vadino nacionalinės apskaitos „viršutine eilute“ – atspindi šią paslėptą struktūrą, o BVP fiksuoja tik „apatinę eilutę“. Rezultatas – statistinė iliuzija: veikla atrodo sveika, net jei kapitalo struktūra deformuojasi.

Esant lengvam kreditavimui, BVP auga ne dėl produktyvumo, o dėl pinigų iškraipymų, klaidingai priskiriant infliaciją ir netinkamas investicijas klestėjimui.

Ši iliuzija gilėja, nes BVP negali atskirti kūrimo ir vartojimo, tikro kapitalo formavimo ir praeities likvidavimo. Jis registruoja judėjimą, o ne prasmę. Kai įmonė skolinasi, kad atpirktų savo akcijas, BVP auga.

Kai finansinės spekuliacijos dauginasi, nepridėdamos jokio gėrio ar paslaugos, BVP vėl auga. Tokiu būdu sandorių apimtis klaidingai laikoma turto kūrimu.

Tokie agregatai verčia politikus manyti, kad ekonomiką galima valdyti kaip vieną mašiną. Friedrichas Hayekas tai pavadino mirtina arogancija – tikėjimu, kad išsibarsčiusias žmonių veiklas galima valdyti statistiniais rodikliais.

Padidinti BVP yra lengva: pasiskolinti, išleisti, padidinti infliaciją ir suskaičiuoti. Tačiau tokios politikos priemonės, padidindamos skaičius, dažnai sunaikina esmę. Tiltai griūva, realūs atlyginimai stagnuoja, o visuomenės gyvenimo audinys yra sunaikinamas, kad būtų išlaikyta augimo iliuzija.

Anksčiau pažanga buvo matuojama gyvenimo kokybės ir institucijų tobulėjimu, o dabar ji matuojama tik kiekybe ir greičiu. Tai tik iliuzija, palaikoma politikų ir finansais.

Pagal šiuos klaidingus matus netgi nuosmukis atrodo kaip pažanga. Nelaimės, gelbėjimo operacijos ir karai gali padidinti bendrus skaičius. Šalis, kuri skolinasi ir leidžia daugiau, nei gali sau leisti, atrodo „dinamiškesnė“ nei ta, kuri taupo ir remontuoja.

Kuo labiau ekonomika tampa finansinė, tuo didesnis jos augimas, nes apyvarta ir spekuliacija skaičiuojamos kaip pati gamyba.

Taigi, priemonė, kuri kadaise buvo sukurta administravimui, tapo nuosmukio kauke. BVP negali mums pasakyti, ar mes žengiame į priekį, ar tik greitėjame link išsekimo.

Kai viskas tampa investicija

Mūsų laikais beveik niekas neišvengia finansų gramatikos. Tai, kas prasidėjo kaip pinigų atsiskyrimas nuo materijos, tapo vertybių atsiskyrimu nuo dorybių. Kapitalo žodynas dabar valdo beveik visas gyvenimo sritis: menas tampa turto klase, švietimas – kvalifikacijų rinka, maistas – prekės ženklo kūrimo priemone, o netgi laisvalaikis – konkurencingo pasirodymo forma.

Pats žodis „investicija“ išsiplėtė ir dabar apima bet kokį siekį, kuris žada naudos, nepriklausomai nuo to, ar jis duoda kokią nors vertę.

Privatus kapitalas yra gryniausia šio naujojo kredo išraiška. Jo priemonės – sverto efektas, optimizavimas ir išėjimas – priklauso pasauliui, kuriame laikas yra nugalėtas, o pasekmės atidėtos.

Verslas, kuris anksčiau buvo kuriamas ilgam, dabar kuriamas pardavimui. Amatininko lėtai kaupiamas geras vardas pakeistas vadybininko greitu pelno išgavimu. Kai kiekviena įmonė turi pateisinti savo egzistavimą „padidinta akcininkų verte“, skirtumas tarp valdymo ir išnaudojimo išnyksta.

Rezultatas yra ne kūrimas, o medžiagos pavertimas simboliais, o pastovumo – likvidumu.

Ta pati logika vyrauja ir kasdieniame gyvenime. Maistas, praradęs sezoniškumą į vietą, tampa chemijos ir logistikos produktu. Švietimas, kadaise buvęs supratimo ugdymas, tampa skolomis finansuojama spekuliacija dėl įsidarbinimo galimybių.

Visko finansializacija yra ne tik ekonominis, bet ir metafizinis reiškinys: jis moko mus žiūrėti į pasaulį ne kaip į patikėtą turtą, kurį reikia prižiūrėti, bet kaip į balansą, kurį reikia valdyti.

Čia glūdi mūsų amžiaus moralinis apsivertimas. Pinigai, kurie kadaise buvo tikslo tarnai, tapo jo matu. Didesnė jachta, greitesnis lėktuvas, didesnė „grynoji vertė“ – tai ne gausos, o dislokacijos simboliai. Jie žymi atstumą tarp nuosavybės ir ramybės.

Siekis turėti daugiau pakeitė klausimą, kam tai reikalinga. O kai civilizacija pamiršta užduoti šį klausimą, ji toliau tobulėja technikos srityje, bet praranda išmintį.

Sąžininga investavimo politika tokiu metu negali būti grindžiama prognozėmis ar svertais, bet sąžine. Tikrasis grąžos matas yra ištvermė: tai, kas lieka, kai mada praeina, kas tarnauja, kai spekuliacijos baigiasi.

Kapitalas, kuris išlaiko prasmę – institucijos, įgūdžiai ir santykiai – išlieka ilgiau už viską, kas tik padidina kainą. Teisingai investuoti reiškia suderinti pinigus su tikslu, laikyti pelną tęstinumo tarnautoju, o ne jo pakaitalu.

Jei vėl bus pažanga, ji ateis tada, kai suprasime, kad tai ne begalinis pokyčių pagreitis, o prasmės išsaugojimas per laiką. Tai ne grafikas, kuris kyla, o ratas, kuris sukasi ir išlieka.

Tik tada, kai pinigai matuos paslaugas, o sėkmė bus vertinama pagal tai, kas sukurta ir išsaugota, o ne pagal tai, kas parduota ar parodyta, pažanga nustos būti iliuzija ir vėl taps charakterio pasiekimu.

Šaltinis: Forum Geopolitica