infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Kaip ir kiekvieną penktadienį infa.lt skelbia naujienas iš Lenkijos, konservatyvaus Teisės kultūros instituto, „Ordo Iuris“, pranešimą žiniasklaidai, kuris šį kartą apima migracijos pasekmes priimančiose valstybėse. Medžiaga tikrai verta jūsų dėmesio, nes Lietuva jau ant šių pasekmių smaigalio. Toliau, „Ordo Iuris“ tekstas:

Mieli bičiuliai,

Vienas iš „Ordo Iuris“ ekspertų yra ilgą laiką Lenkijoje gyvenantis prancūzas. Prieš kelias savaites jis mums pateikė šoką keliančią nuomonę, palygindamas šiandieninę padėtį Vidurio Europos šalyse į situaciją jo jaunystės metų Prancūzijoje. Šiuos prisiminimus jam sukėlė du renginiai.

Pirmasis – tai kasmetinis Nepriklausomybės maršas, kuris šių metų lapkričio 11 d. Varšuvoje subūrė beveik 300 000 patriotų iš Lenkijos ir kitų Europos šalių. Antrasis – tai neseniai Prancūzijoje per tiesioginę transliaciją socialiniuose tinkluose įvykdyta krikščioniškosios Evangelijos skelbėjo iš Irako žmogžudystė.

Jau kelerius metus Nepriklausomybės maršo metu vykdome teisinės stebėsenos kampaniją, rengdami ataskaitą apie jo eigą, kad prireikus suteiktume teisinę pagalbą ir nepaliktume ataskaitų kairiosios Donaldo Tusko vyriausybės tarnybų ir jas remiančių prokurorų rankose.

Taip pat ir šiemet apmokėme kelis šimtus savanorių bei Maršo dalyvių. Išleidome saugaus susibūrimų organizavimo vadovą „Marš į Maršą“.

Šių metų Nepriklausomybės maršas vyko su šūkiu „Viena tauta – stipri Lenkija“. Tai akivaizdi nuoroda į masinės, nekontroliuojamos migracijos problemą, kurios poveikis šiandien pradedamas jausti ne tik Lenkijoje, bet ir kitose mūsų regiono šalyse.

Šis Nepriklausomybės maršo šūkis priminė mūsų kolegai jo patirtį, kuria jis pasidalino su mumis. Tai iš Vakarų Europos širdies atkeliavęs įspėjimas lenkams ir Lenkijai, kurią jis ir jo šeima jau daugelį metų laikė savo saugiais namais. Tai įspėjimas ir kitoms su tokia pat grėsme susiduriančioms regiono šalims.

Mūsų ekspertas rašo: „mano asmeninė nuomonė yra ypač vertinga, kadangi su nuostaba stebiu, kiek daug lenkų nesuvokia, su kokia didele grėsme šiandien susiduriame ir kaip svarbu remti tokias organizacijas kaip „Ordo Iuris“, kurių analitinė ir intervencinė veikla stabdo procesus, atvedusius tokias šalis kaip Prancūzija prie pilietinio karo slenksčio.

Šiandien norėčiau trumpai papasakoti apie tai, kokias pasekmes padarė mano tėvynėje Prancūzijoje migracijos iš už Europos ribų kontrolės stoka.

Augdamas ir dešimtmečius dirbdamas Prancūzijoje, galėjau savo akimis stebėti, kaip mano protėvių šalis nėrė į tikrą katastrofą sukėlusias daugiakultūrės beprotybės gelmes. Lenkija vis dar gali to išvengti.

Šių metų rugsėjo 10 d. Lione buvo žiauriai nužudytas krikščioniškosios Evangelijos skelbėjas. Neįgaliojo vežimėlyje sėdintis 45 metų irakietis Ashur Sarnaya, kuris atvirai pasakojo apie savo tikėjimą Kristumi, buvo nužudytas… tiesioginės interneto transliacijos socialiniuose tinkluose metu!

Kovo mėnesį Ashur Sarnaya viename iš savo įrašų pasakojo apie grasinimus, kuriuos gauna iš musulmonų, už tai, kad savo kanale skatina žmones priimti krikščionybę. Po kelių mėnesių jis buvo subadytas peiliu į kaklą žiūrovų akivaizdoje. Ashur Sarnaya mirė įvykio vietoje – prie įėjimo į pastato, kuriame gyveno, laiptinę.

Taip šiandien atrodo Prancūzija – šalis, kurioje gimiau ir užaugau… vos 30 km nuo Liono, kur įvykdyta ši žiauri žmogžudystė.

Lenkijoje gyvenu 32 metus. Per tą laiką mano tėvynė Prancūzija neatpažįstamai pasikeitė.

Vjenas, miestas, kuriame užaugau, šiandien man, mano žmonai lenkei ir mano vaikams daro beveik egzotiško miesto įspūdį. Lankydami giminaičius, jaučiamės tarsi atvykę į miestą už Europos ribų.

Visur matome barzdotus vyrus ir moteris, dėvinčias visą kūną, išskyrus veidą, dengiančius islamiškus drabužius. Mano paauglystės metais 8-ajame XX a. dešimtmetyje Vjene niekas taip nesirengė.

Už arabų kvartalo ribų mieste daugiausia gyveno prancūzai, kurie visur kalbėjo prancūziškai, rengėsi prancūziškai ir gyveno pagal prancūzų papročius.

Praėjusį mėnesį paskelbtais INSEE duomenimis, Prancūzijos grynasis migracijos balansas pernai buvo didžiausias šalies istorijoje. Migrantų skaičius yra net 4 kartus didesnis nei per 1-ąjį ir net 25 kartus didesnis nei per 9-ajį XX a. dešimtmečius.

Kasdieną įvykdoma vidutiniškai apie 120 išpuolių, kuriuose naudojamas peilis ar kitas nešautinis ginklas, per metus įvykdoma daugiau nei 1 000 žmogžudysčių, daugiau nei 4 000 pasikėsinimų nužudyti, kurie, laimei, nesibaigia aukos mirtimi, ir daugiau nei 40 000 išžaginimų ir bandymų išžaginti.

Taigi, metams ir dešimtmečiams bėgant, Prancūzijoje matomas siaubingas visų saugumo rodiklių sumažėjimas.

Šiandien apie pilietinio karo mano tėvynėje grėsmę įspėja vienas kitą pakeitę prezidentai (F. Olandas ir E. Macronas), pirmasis vidaus reikalų ministras Žeraras Kolombas, buvęs ilgametis kontržvalgybos vadovas Pjeras Brochandas, žandarmerijos generolas Bertrandas Soubeletas ir šimtai į pensiją išėjusių kariuomenės karininkų, kurie apie tokį tragišką scenarijų įspėjo žiniasklaidoje paskelbtame atvirame laiške.

Iki šių metų spalio mėnesio Prancūzijos vidaus reikalų ministro pareigas ėjęs Bruno Retaijo šią savaitę paskelbtame interviu teigė, kad didžiausią įspūdį šiame darbe jam paliko Prancūziją apėmęs smurtas ir islamo infiltracija.

Nenuostabu, kad po peticija, raginančia surengti referendumą dėl migracijos politikos, Prancūzijoje per kelias savaites pasirašė beveik 2 milijonai asmenų.”

Apie didelę pilietinio karo tikimybę per ateinančius penkerius metus vienoje iš mažiausiai 10 Europos šalių ir didelę konflikto išplitimo į kitas šalis riziką neseniai perspėjo Londono Karališkojo koledžo Karo studijų katedros profesorius Davidas Betzas savo esė žurnale „Military Strategy Magazine“.

Jame taip pat cituojami 20 Europos šalių politikų, pareigūnų ir mokslininkų perspėjimai, įspėjantys apie nusikalstamumą, konfliktus ir su tuo susijusį saugumo praradimą.

Kol dar nevėlu, turime atkurti migracijos procesų kontrolę visose Europos šalyse ir visoje Europos Sąjungoje. Problemos sprendimas negali būti atsakomybės už dešimtmečius trukusią klaidingą kai kurių šalių migracijos politiką perkėlimas šalims, kurios tokios politikos nevykdė.

Išeitis – valstybių migracijos procesų kontrolės atkūrimas ir tarpusavio parama, kovojant su nelegalia migracija, sustabdant arba sumažinant legalią migraciją iki tokio dydžio, kuris nekeltų grėsmės tautų sanglaudai ir visuomenės saugumui. Turime atmesti Migracijos paktą.

Pastaraisiais metais matome aiškiai bundančias Vakarų Europos šalis, kurios suvokia, kokia milžiniška klaida buvo nekontroliuojama migracija. Šiandien Jungtinė Karalystė paskelbė ketinimą pasitraukti iš Europos žmogaus teisių konvencijos tam, kad galėtų pradėti masiškai deportuoti nelegalius migrantus.

Raginimai masiškai deportuoti tampa vis populiaresni Vokietijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Visose šiose šalyse turėjo kilti rimta saugumo krizė, kad visuomenė pradėtų reaguoti.

Kol nevėlu, Europos šalys turi imtis veiksmų. Mes vis dar galime pasitraukti iš pasirinkto kelio, užuot stebėję jo pražūtingus padarinius. Padarysime viską, kad tai įvyktų.

Marco Rubio įpareigojo JAV diplomatus įtikinti Vakarų sąjungininkus riboti imigraciją