infa.lt

(„sueddeutsche.de„, Vokietija)
Heribert Prantl

Buvusi Aušvico kalinė, Eva Kor, paduoda susitaikymo ranką buvusiam SS karininkui Oskar’ui Gröning’ui Lüneburg’e. (foto: AP)

Eva Kor, buvusi Osvencimo (Aušvico) kalinė, padavė ranką stojusiam prieš teismą buvusiam šios koncentracijos stovyklos „darbuotojui“. Atleisti neatleidžiamą – ar tas įmanoma? Tai protu nesuvokiama, tačiau toks jis yra, didžiadvasiškumas.

Oskaras Grioningas (Oskar Gröning), stojęs prieš teismą už bendrininkavimą žudant 300 tūkstančių žmonių Aušvice, paprašė atleidimo. Ar galima atleisti tokį siaubingą nusikaltimą? Ar kas nors turi teisę atleisti tokius dalykus? Kas gali tai atleisti?

Teismas, teisėjai – jie negali. Teismui nesuteikti įgaliojimai atleisti. Teisėjai turi nustatyti įtariamojo kaltę ar nekaltumą ir atitinkamai paskirti bausmės dydį – „valstybės (liaudies) vardu“, kaip parašyta nuosprendyje.

Bet štai atleisti „liaudies vardu“ – tai iš principo neįmanoma, juolab, kai kalba eina apie nusikaltimus prieš žmoniją, pavyzdžiui apie Holokaustą, kai dešimtys tūkstančių nusikaltėlių patys yra liaudies atstovai. Atleidimas – tai ne valstybinis, o intymus aktas – komunikacija tarp nusikaltėlio ir aukos.

Ar galima atleisti tai, kas neatleidžiama?

Bet kokia bausmė – tai kažkuria prasme nusikaltimo išpirkimas, kažkuria atkeršijimas ir kažkuria bauginimas. Atleisti gali tik tas, kuris buvo skriaudžiamas, įžeidinėjamas, kankinamas. Tačiau dabar buvusi Osvencimo kalinė, dalyvavusi šiame procese kaip kaltinamoji pusė, atleido kaltinamajam: Eva Mozes Kor.

Ji priėjo prie kaltinamojo ir ištiesė jam ranką. Dar kuri laiką iki proceso pradžios ji buvo pasakiusi: „Aš kentėjau didžiąją savo gyvenimo dalį. Pradžioje nuo nacistų, o vėliau nuo neapykantos nacistams“.

Kai ji susitiko su buvusiu esesininku daktaru, išpažinusiu savo vykdytus žvėriškumus, tai stumtelėjo ją link to, kad jam atleisti. „Aš tiesiog atleidau visiems nacistams, – kalba ji, – o jie net negalėjo nuo to apsiginti“. Tai ne karti pašaipa ir ne kažkoks jos „fokusas“, – tai didžiadvasiškumas.

Kiti buvę koncentracijos stovyklų kaliniai – kitos aukos – aštriai sukritikavo tokį gestą. Argi tai neprieštarauja nacistinių žvėriškumų apimtims ir esmei? Argi galima atleisti tai, kas neatleidžiama? Tačiau ponia Kor nedarė pareiškimų visų aukų vardu, kitų kalinių šio proceso rėmuose vardu.

Tai tik jos asmeninis sprendimas – atleisti nacistams už tai, ką jie padarė jai asmeniškai. Ir tai – kažkas visiškai neįsivaizduojamo, jei turėti omenyje, kokius siaubus jai kažkada teko išgyventi.

Ir kas gali jai prikišti tai, kad šiam gestui ji pasirinko „didelę sceną“ – teismo salę ir TV ekraną? Mokėjimas atleisti – tai didžiulė dovana, kurios neįmanoma objektyviai įvertinti. Kokiu būdu atleisti – tai kiekvieno atleidžiančiojo reikalas. To negalima vertinti iš teisinio požiūrio taško, todėl, kad neegzistuoja atleidimo teisė.

Ar gali moteris atleidusi nusikaltėliui ir toliau dalyvauti kaip viena iš ieškovių šiame procese? Žinoma. Ji gali atleisti ir dalyvauti su liudininko parodymais. Proceso eigoje vyksta tyrimas dėl kaltinamojo nusikaltimo fakto nustatymo. Tai, kad atleidimas nedera kartu su turinčiu įstatymo galią nustatant kaltės faktus ir kriminalinę bausmę kaltinamajam aktu, yra suvereni atleidimo ypatybė.

Kas svarbu, atleidimas – ir tai pastebima minimu atveju – nedera kartu su įprastai vieninga proceso tvarka, ir daro jį tikrų įvykiu. Ir tikru stebuklu, nepavaldžiu juridiniams įstatymams.