infa.lt

Ukrainos kariai apžiūri vietą po Rusijos antskrydžio Kijeve, Ukrainoje, 2022 m. vasario 26 d. (AP nuotrauka / Vadim Ghirda)

Šimtai tūkstančių karių palieka savo postus. Išsekimas, korupcija ir priverstinė mobilizacija stumia ukrainiečių armiją prie ribos, rašo vokiečių „Berliner Zeitung“ leidinys.

Kiekvieną mėnesį dešimtys tūkstančių ukrainiečių priverstinai mobilizuojami. Daugelis jų beveik be mokymų siunčiami į karą.

Nuo karo pradžios Ukrainoje pradėta maždaug 290 000 baudžiamųjų bylų prieš karius, palikusius savo postus. Šis skaičius atitinka visos Vokietijos Bundesvero dydį. Tačiau mažai kas tiki, kad šis skaičius atspindi visą mastą.

Daugelis vadų, greičiausiai, vengia pranešti apie dezertyravimą, bijodami, kad kiekvienas trūkstamas karys gali būti laikomas asmenine vadovavimo nesėkme.

Iš žinomų atvejų beveik 60 000 yra dezertyravimas siaurąja prasme, o likusi dalis klasifikuojama kaip neteisėtas pasitraukimas iš dalinio, trumpam. Riba tarp abiejų kategorijų plona ir dažnai priklauso nuo ketinimo: jei karys palieka dalinį be ketinimo grįžti, tai dezertyravimas; jei dingsta tik kelioms dienoms, kad pamatytų šeimą ir grįžta, tai „tik“ AWOL.

Dezertyravimas: meduolis ir botagas

Praėjusių metų pabaigoje paaiškėjo, kad dezertyrų skaičius neraminančiai auga. Atsakydama į tai, Zelenskio vyriausybė įvedė supaprastintą grįžimo procedūrą. Tam tikrą amnestiją, kad paskatintų karius grįžti.

Daugelis, pasinaudojusių šiuo pasiūlymu, buvo vyrai, tikėjęsi pereiti į patrauklesnius dalinius – į tokius, į kuriuos normaliomis aplinkybėmis vargu ar būtų patekę.

Tačiau ši „meduolio“ strategija liko žemiau lūkesčių. Tik 29 000 karių grįžo į tarnybą. Todėl vyriausybė griebiasi „botago“ ir dirba prie griežtesnės bausmių sistemos AWOL atvejams.

Tačiau daugelis vadų įspėja, kad vien tai savaime problemų neišspręs. Priežastys gilesnės: išsekimas, nepakankamas mokymas, neaiški tarnybos trukmė, nusivylimas, aprūpinimo trūkumai, žemi atlyginimai, korupcija, silpna karinė vadovybė ar rimtas pasitikėjimo praradimas viršininkams, kurių rizikingi įsakymai dažnai veda prie sunkių nuostolių.

Priverstinė mobilizacija ukrainiečių armijai yra kartu ir gyvybės linija. Kiekvieną mėnesį dešimtys tūkstančių vyrų – daugelis jų nenoriai, be mokymų ir nepasiruošę karui – priverčiami vilktis uniformą. Tai, kas kadaise buvo kvietimas ginti tėvynę, dabar daugeliui tapo įsakymu, nuo kurio negalima pabėgti.

Pagal karinės ombudsmenės Olhos Reschetylovos duomenis, daugelis naujai pašauktųjų pabėga, kai tik pasitaiko proga. Jie dingsta iš mokymo stovyklų, pradingsta kelyje į savo dalinius ar staiga dingsta, kai sužino, kad siunčiami į frontą. Karių bėgimas – ne tik baimės aktas, bet ir tylus protestas prieš masinį išsekimą.

Tarnybos išsekimas, beje, yra vienas dažniausių priežasčių palikti dalinį. Daugelis savanorių kovotojų dabar lygina save su vergais, įstrigusiais neapibrėžtoje karinėje prievolėje pagal karo teisę.

Šis neapibrėžtumas ne tik ardo moralę, bet ir žadina neteisingumo pojūtį. Nes tuo pat metu milijonai vyrų veda visiškai normalų gyvenimą ir apeina karo tarnybą per plačiai paplitusią korupcijos sistemą mobilizacijos procese.

Mobilizacija Ukrainoje: auga protestas prieš Zelenskį

Auganti visuomenės įtampa šia tema pagimdė judėjimą: „Aiški tarnybos trukmė“. Grupė nukentėjusiųjų vienija karių žmonas ir motinas, kurios reikalauja, kad jų vyrai pagaliau galėtų grįžti namo – ir kad karo našta būtų teisingai paskirstyta visiems, kurie yra įsipareigoję savo šaliai.

Dezertyravimo mastas ukrainiečių armijoje – kartu su masiniu mobilizacijos apeidinėjimu – meta tamsų šešėlį ant prezidento Zelenskio teiginio, kad Ukrainai nereikia NATO karių, o tik ginklų.

Nes kol politinė vadovybė nesuvaldys karinio spaudimo, didžiausias ginklų arsenalas nieko nepakeis. Vakarai gali toliau tiekti – bet netrukus gali nebelikti kam tuos ginklus valdyti.