2025.10.20 16:55
Nuotrauka: (FB)
Jurijaus Kasjanovo bepiločių padalinys buvo likviduotas po jo parodymų Nacionaliniam antikorupcijos biurui (NABU) prieš Zelenskį ir bepiločių gamintojų įmonę „Fire Point“.
Apie tai pats Kasjanovas parašė Facebook.
Pasak jo, jis yra „išdavikas“ ir pagrindinis liudytojas „Fire Point“ byloje, kuri gamina „Flamingo“ raketas ir laikoma artima Zelenskio verslo partneriui Timurui Mindichui.
„Mūsų padalinio likvidavimo sprendimą priėmė prezidentas Volodymyras Zelenskis, nes aš esu išdavikas „Fire Point“ byloje ir pagrindinis liudytojas.
Spalio 2 d. daviau parodymus NABU detektyvams. Spalio 3 d. ryte buvo paskelbta apie padalinio likvidavimą. Prašau NABU užtikrinti man ir mano šeimai apsaugą pagal liudytojų apsaugos programą“, – pareiškė J. Kasjanovas.
„Mano parodymuose yra ir jo (Zelenskio – red.) pavardė“, – pridūrė karininkas ir viešai paskelbė kvietimą į apklausą NABU. Dokumente nurodoma, kad Kasjanovas dalyvauja byloje kaip liudytojas.
Jis teigia, kad jo bepiločių dalinys iš dalies buvo likviduotas spalio 8 d. ir perkeliamas tarnauti į kitą Valstybės pasienio tarnybos dalinį. Tačiau, pasak jo, padalinio bazė „yra sunaikinta ir išplėšta“.
„Anksčiau visada bijojau, kad į padalinio vietą atskris „Shahed“ arba „Iskander“, o pasirodo, bijoti reikėjo mūsų ukrainiečių niekšų ir išdavikų“, – pridūrė Kasjanovas.
Paveikslėlis (NABU kvietimas), Paveikslėlis 1, Paveikslėlis 2 (Jurijaus Kasjanovo pasakojimas ukr. kalba)
Taip pat „keletas vaikinų iš principo perėjo į specialiąsias pajėgas“.
Pasak Kasjanovo, šiuo metu jis yra surinkimo-perdavimo punkte Rovno srityje, laikomas „gyvuliškomis sąlygomis, faktiškai kaip suimtas asmuo“.
„Man, vyresniajam karininkui, savanoriui nuo 2014 metų, paskyrė gyventi vienoje kareivinėje su mobilizuotais, neleidžia išeiti, saugo kaip vengiantį tarnybos.
Mano fizinė būklė blogėja kiekvieną dieną. Deineka (Valstybės pasienio tarnybos vadovas) manęs iš čia gyvo neišleis“, – rašo karininkas.
„Jei galėčiau grąžinti laiką atgal, nesiruoščiau karui. Nekaupčiau ginklų, amunicijos, bepiločių, lauko maisto ir vaistų atsargų.
Nekariaučiau nuo pirmųjų minučių, nemiegočiau miške, nebadaučiau, nepatekčiau į apsuptį… Negaminčiau bepiločių, nestatyčiau bepiločių gamyklos, nesukurčiau padalinio, nepulčiau priešo.
Aš įsodinčiau šeimą į mašiną ir, kol dar buvo įmanoma, išvažiuočiau iš šios šalies.
Viskas velniop! Čia daugiau nėra ką veikti. Čia – Rusija“, – parašė Kasjanovas.
Anksčiau Valstybės pasienio tarnyba aiškino Kasjanovo padalinio likvidavimą jo neefektyvumu.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt
772
Gerbiamas Algirdai, nesuprantu, kodėl tamsta pats vadini save bedieviu.
Jei tamsta tiki, kad yra Dvasia kūrėja, kuri yra visa ko pradžia ir priežastis, kurią vadini sąmone už simuliacijos ribų, į kurią galime kreiptis maldoje ir kurios pagalba yra reali, kuri gali išgelbėti ir tuomet, kuomet išgelbėjimui sąlygų nėra, kad egzistuoja taip pat ir puolusios dvasinės būtybės, kurios bando pavergti žmones, tuomet Tavo tikėjimas yra labai artimas Šventajame Rašte perteiktoms tiesoms.
Apibendrinant mūsų pokalbį galima padaryti išvadą, kad norint jog situacija mūsų aplinkoje ir pasaulyje keistųsi į gera, mes, žmonės, turime tik vieną galimybę – kaip sako gerb. Algirdas – kreiptis bendroje maldoje pagalbos į visaapimančią sąmonę, aš sakau – į mūsų Dievą.
Jei mūsų pasaulis yra puolusių dvasinių būtybių, veikiančių per užvaldytus žmones, įtakoje, tai mes šių dvasinių būtybių savo jėgomis neturime galimybių įveikti, nes jos yra pranašesnės už mus.
Tą mes, sakyčiau, ir matome. Dori žmonės piktųjų dvasių užvaldytų žmonių yra dažnai vedžiojami už nosies, nedori žmonės dažnai yra žingsniu priekyje, jie pagrinde laiko iniciatyvą savo rankose, dori žmones dažniausiai tik reaguoja į jų veiksmus.
Mes turime nuolat melsdami kreiptis pagalbos į Dievą, į mūsų Tėvą, kuris ne vieną ir ne dešimt žmonių yra išgelbėjęs net beviltiškose situacijose ir kuris laukia savo pasitikinčių vaikų prašymo.
Šventajame Rašte rašoma, kad Dievas yra tas, kuris pašaukia nesančius daiktus būti. Net jei nėra palankių galimybių, Dievui nėra kliūčių jas iššaukti.
Žiūrint iš šio rakurso, pats svarbiausias dalykas yra visuotinis visų žmonių atsigręžimas į Dievą, savo blogų darbų atsižadėjimas ir visų reikalų pavedimas Jam, prašant juos perkeisti į gera.
Šventajame rašte yra Jėzaus žodžiai:
„Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. 20 Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aštarp jų“.
>Vardas V Jūs gal koks laimingas pensininkas, kad turit laiko tiek rašyt? 🙂
Jūs vis minit Šventą Raštą ir tą kas jame parašyta. Ar susimąstėte kada kas ir kada parašė tą Senąjį Testamentą? Aš jau neminėsiu kam. Juk neaišku nei kas nei kada, aišku tik, kad labai nemažai kas nukopijuota iš dar senesnių tekstų. Ar susimąstėte kada, kad ten tiek visko privelta, kad jį skaityti ir interpretuoti galima visaip. Krikščionybės nešėjai iš jo, logiška seka, paėmė visišką mizerį nes jame tiesiog mišrainė mišrainiuota, ten pats velnias sprandą nusisuks. Kur kas prasmingiau remtis savo doroviniu kompasu, supratingumu bei širdimi nei tokiu raštu.
Jūs negalite apibūdinti kas yra Dievas? Negalite apibūdinti to kuo tikite? Ar norite pasakyti, kad jeigu suvokimas siauras, o pažinimas per mažas tai belieka tikėti? Aklai? Galbūt aš čia galėčiau kažkiek pamačyti. Aš esu Dievas. Ir jūs esate Dievas. Pas jus paminėta-Aš esu, kuris esu. Visiškai teisingai. Aš esu. Tai mano būsena (mano, o ne to mėsgabalio į kurį esu laikinai įsikūnijęs. Nesumaišykit). Aš esu, niekada negimęs, niekada nemirsiantis, nuolat budrus, aš esu amžinas sąmoningumas-viskas kas buvo, yra ar dar kada nors bus. Mes esame kūrėjai, kuriame save pačius ir amžinai patiriame save pačius, kiekvienas savotiškai. Taip užtikrinamas nuolatinis vystymasis ir palaima be kančios. Tame vyksme tik meilė turi prasmę. Galite tą vadinti Dievu jeigu jums patinka, tas nėra taip svarbu. Man svarbu tas ką aš aiškinuosi sau, svarbu ką jaučiu. Visiškai nenoriu sakyti, kad negaliu kažko paaiškinti, man nepriimtina sakyti, kad mano suvokimas siauras ar pažinimas mažas, tačiau man labai priimtina sakyti, kad aš žinau, jog nieko nežinau. Nes, iš tikrųjų, ką aš žinau? Ką aš žinau, kad žinau? Nieko ar beveik nieko. Tačiau man įdomus pats aiškinimosi vyksmas. Šiandien mano suvokimas toks, rytoj gal kažkiek keisis. Tuo būdu aš savęs niekada neapriboju. Aš kuriu, todėl aš esu Dievas.
Aš niekur neteigiau, kad tikėjimas yra blogis, o jeigu manote kitaip, prašau nurodykite kur taip teigiau. Kodėl tikėjimas moko gerų dalykų? Todėl, kad kitaip negalima. Kitaip neįmanoma juo užmaskuoti klastos-apeigų, hierarchijos, nuolankumo, priėmimo kaip dogmą be klausimų, nuoširdžios gyvos maldos pavertimo tų pačių žodžių beprasmiu kartojimu ir panašiai. „Kas ne su manimi, tas prieš mane” Na na, čia jau ryškiai perlenkta. Nebetoli iki Baltramiejaus nakties. Tam tiktų mintis apie šventas karves. Kai tik kuri nors mintis, ideologija, religija ar dar kas paskelbiama šventa ar dieviška, tuo pat metu tie dalykai tampa nebekritikuotini. Šventos karvės pavojingiausios tiems kurie jomis tiki.” Laisvė arba yra arba nėra. Laisvė reiškia visišką laisvę, įskaitant ir laisvę kritikuoti bet ką. Man kur kas labiau patinka ištrauka iš Evangelijos pagal Tomą: „Jėzus tarė: Kai sukursite savyje, tas, ką turite, išgelbės jus. Jei neturite savyje to, tas ko neturite, pražudys jus.”
Save pavadinau bedieviu tam, kad vaizdžiai parodyčiau jums savo prašymą paaiškinti kas yra Dievas. Atleiskit jei kas ne taip.
Rašote, kad šių dvasinių būtybių savo jėgomis neturime galimybių įveikti? Visas grožis tame, kad visiškai nereikia jų įveikti 🙂 Tereikia neatiduoti savo energijos joms. Tik tiek. Atminkite-puolę negali būti pranašesni už nepuolusius. Esantys-kuria, puolę-ardo. Ardyti gali tik naudodamiesi kuriančiųjų energija bei jų kūrybos galia. Daugiausia ką jie gali-kopijuoti. Raginate melstis? Ką gi, galit mėginti ir netgi kitus pakviesti, tačiau jeigu jūs esate Dievas, kam jūs melsitės? Mums reikia prisiminti kas mes esame, o kai prisiminsime malda jau gal nebus aktuali, ką? Labai tikėtina, kad jūs visai geras žmogus ir ketinimai jūsų visai geri, tačiau aš gal irgi ne pats blogiausias tik savotiškas.
Gal jau būtų laikas baigti komentarus po straipsniu apie ukrainiečių savanorio išpažintį? Bo labai nutolom nuo temos. Gal dar kur kitur susitiksim.
Vienas trumpas klausimas.
Ar tu, gerb. Algirdai pats save sukūrei?
Jei ne, vadinasi tave kažkas sukūrė.
Jei tave kažkas sukūrė, vadinasi tu nesi Dievas.
Dievas yra tas, kuris tave sukūrė, o tu esi Jo vaikas.
Jūs neatidžiai skaitot. Pasikartosiu-” Aš esu, niekada negimęs, niekada nemirsiantis, nuolat budrus, aš esu amžinas sąmoningumas-viskas kas buvo, yra ar dar kada nors bus. Mes esame kūrėjai, kuriame save pačius ir amžinai patiriame save pačius, kiekvienas savotiškai.” Berods paaiškinau kaip pats suvokiu. Kas esu priklauso nuo suvokimo, o aš save suvokiu būtent taip. Aš juk neginčiju to kaip save suvokiate jūs. Jūs galite save suvokti kaip tinkamas ir tikėti galite kuo norite jeigu tik neprimetate savo požiūrio niekam kitam.
Jei tamsta esi nuolat esantis sąmoningumas ir buvai dar net prieš atsirandant materijai, tai per milijadų milijardus savo egzistencijos metų tu turėtum būti įsisavinęs visas pasaulio ir visatos paslaptis, persiėmęs visa pasaulio ir būties išmintimi, visažinantis, niekad neklystantis ir niekad nenusidedantis.
Bet kaip suprantu, tamsta toks nesi, todėl manau tamstos amžius nėra begalinis ir tamsta nesi atsiradęs anksčiau nei pati materija.
Tamstos amžius manau yra žmogiškumo ribose, sakyčiau apie 50+ metų.
Čiupt už vadžių ir vėl iš pradžių. Juk rašiau, jog esu dvasinė būtybė apribota šioje žemų virpesių simuliacijoje ir man reikia prisiminti kas esu. Tuo ir užsiimu. Stengiuosi nuraminti protą, nekreipti dėmesio į tai kas nereikalinga, neatiduoti savo energijos tiems kas mane stengiasi amžinai kalinti toje būklėje, stengiuosi visada būti čia ir dabar. Esu beatsibundantis jeigu galima taip pasakyti. Kaip atsidūriau simuliacijoje? Na, aš neatsidūriau nes pati simuliacija yra tik bloga kopija to kas yra skirta įkalinti ir išnaudoti dvasines būtybes. „Atsidurti” simuliacijoje galima turbūt iš smalsumo arba sąmoningai sutikus sumažinti savo vibracijas iki itin tankių. Rašote apie milijardus metų. Laiko nėra, o jeigu manote kitaip tai parašykite kas yra laikas.
Jokios materijos nėra. Materija tai tie patys virpesiai arba šviesa. Būtų įdomu sužinoti kas yra materija pagal jus?
Jūs rašote ne apie mano amžių, o apie mano kūno amžių. Tai skirtingi dalykai.
Jūs rašote, kad šis pasaulio vaizdinys mums sako, kad visas mūsų pasaulis yra vien tik blogis… . Ne, ne taip, tai simuliacija, bloga kopija. Mūsų kūryba toms puolusioms dvasinėms būtybėms itin reikalinga nes jos pačios jokios kūrybinės galios neturi, daugiausia ką jos sugeba tai kopijuoti ir iškreipti. Be mūsų energijos ir kūrybos-jos niekas. Jūs vardinate daug nuostabių būtybių bei dalykų, tačiau tai nepilnas vaizdas, blyškus tikrovės atspindys. Kur yra tai ko jūs negalite pamatyti, paliesti, išgirsti, užuosti ar paragauti? Kas yra toje begalinėje erdvėje tarp medžiaginių pavidalų, na toje erdvėje kurią jūs vadinate oru? Negi manote, kad ten nieko nėra? Jūs rašote, kad mūsų pasaulis sukurtas gerojo Dievo. Čia yra esminis skirtumas tarp jūsų ir mano požiūrio. Aš manau, kad šis, taip vadinamas, pasaulis ne sukurtas, o nevykusiai nukopijuotas. Kaip tas gerasis Dievas galėjo sukurti tokį žiaurų pasaulį kur daugelio rūšių išgyvenimas paremtas kitų rūšių naikinimu (vartojimu maistui)? Kaip galima manyti, kad tas gerasis Dievas turi kantrybės žiūrėti į begalinę kančią būtybių gyvenančių jo sukurtame pasaulyje? Apie ką jūs?
„Šventasis Raštas rašo teisybę… .” Jo, Lenino raštai taip pat. Žinot, Šventasis Raštas nerašo nieko, rašo tie kurie rašė tą raštą. Kokiu tikslu rašė, klausimas būtų įdomus.
Rašote, kad šis pasaulis yra Dievo kūrinys sužalotas nežmoniškumo ir nuodėmės į kurią mus, žmones, pastūmėjo ir sugundė puolęs angelas ir jo dvasios. Neįsivaizduoju kaip visagalis Dievas gali neatitaisyti sužalotą savo paties kūrinį? Ir kaip kažkoks puolęs angelas gali drįsti žaloti paties visagalio Dievo kūrinį?
Aš išdėsčiau savo požiūrį, jūs savo. Žinot, jūsų požiūris man gyvent visai netrukdo. Mūsų požiūriai tikrai trukdytų jeigu kuris nors iš mūsų mėgintų savo požiūrį primesti kitiems. Tada tai tikrai būtų blogai.
Dar norėčiau tarti keletą žodžių apie mūsų pasaulį.
Tamsta teigi, kad mūsų pasaulis – tai simuliaciją, blyškus tikrovės atspindis sukurtas (iš tikrųjų nukopijuotas) puolusių dvasinių būtybių egzistuojančių mums nematomame išmatavime.
Su tokiu mūsų pasaulio vaizdiniu sutikti negaliu, nes šis pasaulio vaizdinys mums sako, kad visas mūsų pasaulis yra vien tik blogis, sukurtas piktųjų puolusių dvasių, skirtas mums įkalinti, ir kad pasaulyje nėra nieko gero, nes juk pasaulį valdo piktosios dvasios ir demonai, kurie iš principo neleistų nieko gero sukurti.
Toks pasaulio vaizdinys prasilenkia su realybe, nes mūsų pasaulyje, priešingai nei tamsta teigi, yra daugybė nuostabių dalykų.
Visų pirma – tai mus pasitikę mylintys tėvai, seneliai, babutės, dėdės, tetos, pusbroliai, pusseserės, draugai, vyrai žmonos, vaikai, anūkai, kaimynai, mokytojai, bendruomenė, tauta…
Taip pat ir gamta, kurioje kiekvienas metų laikas yra nuostabus. Ir lietus ir sniegas, ir debesys ir rūkas, ir miškas ir pieva, ir upelis ir jūra, ir kalnas ir slėnis, ir karvė ir višta, ir šuo ir katinas…
Įsiklausyk nurimęs į šiuos dalykus ir manau išgirsi juose Dievo Dvasios dvelksmą.
Visi šie ir daugybė kitų pasaulyje esančių gerų ir nuostabių dalykų mums sako, kad mūsų pasaulis yra ne piktųjų dvasių ir demonų sukurtas, bet gerojo Dievo, isiškai taip, kaip yra rašoma Šventajame Rašte.
Šventasis Raštas rašo teisybę, kuomet jame rašoma, kad visa tai sukūręs Dievas matė, kad tai yra gera.
Šis pasaulis yra Dievo kūrinys ir priklauso mūsų kūrėjui ir Tėvui, nepaisant to, kad pasaulis buvo sužalotas nežmoniškumo ir nuodėmės į kurią mus, žmones, pastūmėjo ir sugundė puolęs angelas ir jo dvasios. Netgi tuomet, kai mes ar mūsų artimieji atmeta Dievą ir pasiduoda nuodėmei ir su pagreičiu ima ristis į tamsybes ir į pražūtį savo kelio gale, Dievas mūsų nepalieka. Dievas atidavė savo Sūnų pažūčiai už mus. Ir tai yra ne nuo realybės atitrūkusi dogma, bet mano ir mano artimųjų patirta tiesa.
Pirmiausia pasakysiu jog manau, kad mūsų pasaulis nėra vien tik žiaurus kaip tamsta teigi. Nepaisant blogų dalykų, esančių pasaulyje, gerų dalykų jame yra daugiau. To įrodymas yra tas faktas, kad mes vis dar gyvename ir išgyvename šiame pasaulyje. Dievas mus palaiko nuolat duodamas daugybę gerų dalykų, būtinų mūsų gyvenimui ir išgyvenimui.
Kuomet išgirstu klausimą apie tai, kaip gali Dievas leisti vykti blogiems dalykams žemėje, pirma mintis man kylanti yra ta, kad taip klausiantis žmogus yra galimai labai jaunas, bei turintis labai mažai patirties šeimoje.
Danguje yra taip, kaip yra ant žemės, užtenka pasižiūrėti kaip yra žemiškoje šeimoje ir suprasime kaip yra ir dangiškoje šeimoje
Žemiškoje šeimoje, tėvai vaikų nori susilaukti ne tam, kad šie vaikai aklai klausytų jų nurodymų ir būtų klusnūs visų tėvų paliepimų vykdytojai, bet tam kad turėtų su kuo dalintis rūpesčiu ir meile, kad ši tarpusavio meilės ir rūpesčio bendruomenė plėstųsi ir kad padėtų savo vaikams tobulėti ir tapti pačia geriausia savo paties versija.
Jei tėvams būtų reikalingas aklas nurodymų vykdytojas, tuomet tėvai rinktųsi ne gimdyti vaikus, bet įsigyti robotą.
Tas pat yra ir Dangiškoje šeimoje.
Dievui nereikia aklai nurodymus vykdančių robotų, bet reikia sąmoningų, laisvų, vaikų, su kuriais galėtų dalintis viskuo, bei kuriuos vestų tobulėjimo ir bendrystės keliu.
Noriu paklausti, ar žemiškoje šeimoje vaikai visada klauso savo tėvų?
Deja, dažniausiai yra taip, kad jų neklauso.
Labai dažnai vaikai žemiškoje šeimoje nenori klausyti savo tėvų patarimų, laiko juos atsilikusiais, nemoderniais, nori visko siekti patys savo jėgomis, būna, kad nueina ir šunkeliais. Ir tik ištikus bėdai pripažįsta bei įvertina savo tėvų išmintį.
Lygiai kaip tie vaikai, taip ir mes elgiamės Dievo akivaizdoje.
Norime viską daryti patys, gyventi be Dievo, siekti patys savo tikslų savo pačių jėgomis, ir tik tuomet, kai mūsų ėjimas be Dievo atveda mus prie prarajos, imame ieškoti Dievo, Jo paramos. Dalis mūsų beeidami savo nuosvais keliais patenka į šunkelius, ima siekti savo tikslų naudodami piktojo paslaugiai pasiūlytus įrankius – melą, apgaulę, smurtą, norą pajungti kitus, užvaldyti jų nuosavybę…
Norėčiau paklausti – ar tarkime žemiškieji tėvai sutiktų atimti žmogiškumą iš savo vaiko ir paversti jį ne gyvu žmogumi, bet klusniu robotu užvaldant jo protą ir kūną, paverčiant jį biorobotu ir paklusniu įsakymų bei nurodymų vykdytoju, jei jis tarkime neklauso tėvų ar net nueina šunkeliais ir daro blogus darbus?
Tikrai manau – ne.
Užvaldyti ir sučipuoti žmones yra pasiryžę tik masonai.
O dangaus Tėvas, kaip ir žemiškieji tėvai negali primesti savo valios savo vaikams juos užvaldydamas ir tokiu būdu nužmogindamas.
Dievas gelbsti savo vaikus kitais būdais nepavargdamas kviesti atsiversti, nuolat save aukodamas ir savo krauju sumokėdamas savo vaikų padarytų nuodėmių kainą.
Šventajame Rašte (reikėtų tamstai jį perskaityti, kad ir dėl bendro išsilavinimo) yra paaiškinama, kodėl Dievas nenori iškirsti iš šio pasaulio blogų žmonių.
Šventajame Rašte rašoma, kad kuomet piktasis į lauką prisėjo raugių, kurios sudygo ir ėmė užgožti kviečius, angelai tarė Dievui – leisk mums paimti pjautuvą, išpjauti šias rauges ir jas sudeginti.
Dievas atsakė, kad dabar yra ne laikas pjauti. Laikas bus tuomet, kuomet kviečiai sunoks, kuomet bus nuimamas derlius, tuomet bus atskirti kviečiai nuo raugių ir pastarosios sudegintos ugnimi.
Nes, tarė Dievas, jūs bepjaudami rauges, galite išpjauti ir kviečius.
Šis paskutinis sakinys paaiškina, kodėl Dievas nenori, kad angelai išpjautų rauges.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų esąs nelogiškas Dievo nepasitikėjimas angelais, juk jie turėtų mokėti atskirti rauges nuo kviečių.
Tačiau Dievo karalystėje, priešingai nei žemėje, raugės turi galimybę virsti kviečiais, o kviečiai gali pavirsti raugėmis ir kol neatėjo pjūties metas, angelai neturi galimybių 100 procentų tikslumu įvardinti, kas galutiniame rezultate bus kviečiais.
Kodėl jūs vis dar rašote šiuos komentarus? Kokiu tikslu? Ir ar rašote man?
Manau, kad rasau del tos pacios priezasties del kurios rasai ir tamsta.
Bent jau man mes esame panasus i du automobiliu remontininkus savo darbo megejus, kuriu tarkime hobis yra automobiliai ir kurie diskutuoja ir gincijasi apie tai, kokiais budais ir metodais butu geriausia sutvarkyti automobili, kad jis vel vaziuotu.
Aš tik išdėsčiau savo požiūrį. Iš patirties žinau, kad ginčai labai stipriai vargina ir dažniausiai niekur neveda. Geros dienos jums.
Geros dienos gerbiamas Algirdai