infa.lt

REUTERS

Jei dešinieji įgys parlamento kontrolę antroje pagal dydį ES šalyje, Europa iš esmės pasikeis. Kol kas nereikia panikuoti, bet galbūt vertėtų pradėti ruošti avarines atsargas, nuogąstauja „Politico“ leidinys.

Briuselio baimė, kad viena iš Europos Sąjungos steigėjų pasisuks į dešinę, šią savaitę staiga atgijo, kai Prancūzijos politinė krizė įgavo pagreitį ir vienas iš Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono istorinių sąjungininkų prisijungė prie oponentų choro, raginančio jį atsistatydinti.

Prancūzijos prezidentas patiria nepaprastą spaudimą po to, kai jo ministro pirmininko paskutinis bandymas suformuoti veikiančią vyriausybę žlugo vos per 14 valandų, o nauji rinkimai artimiausiais mėnesiais, jei ne savaitėmis, atrodo vis labiau tikėtini.

Tiek prezidento, tiek parlamento rinkimuose Marine Le Pen vadovaujamo „Nacionalinio susivienijimo“ pergalė dabar yra visiškai įmanoma, o tai reiškia, kad euroskeptiška dešiniųjų figūra netrukus gali atstovauti Prancūzijai pagrindinėse ES institucijose, prisidėdama prie augančio populistinių, dešiniųjų balsų choro, baisisi leidinys (kairiųjų).

„Mūsų žemynas patyrė karą, karantiną, savotišką lengvą diktatūrą Budapešte, mes esame pripratę veikti esant daugybei sukrėtimų“, – sakė Europos Komisijos pareigūnas, kuris, kaip ir kiti šiame straipsnyje cituojami asmenys, norėjo likti anonimu, kad galėtų kalbėti atvirai.

Tačiau „Le Pen yra kitokia“, – teigė jis, remdamasis Briuselyje plačiai paplitusia nuomone, kad radikalios permainos Prancūzijos vadovybėje turėtų toli siekiančių pasekmių visai ES.

Nors dešinė (Politico ją vadina kraštutine) ragina Macroną skelbti naujus parlamento rinkimus, šios savaitės įvykiai taip pat kelia perspektyvą, kad prezidento rinkimai gali būti surengti anksčiau, jei Macronas kada nors bus priverstas atsistatydinti – tai jis visada kategoriškai atmetė, žadėdamas likti poste iki savo kadencijos pabaigos 2027 m.

Jei Nacionalinis susivienijimas įgytų vykdomąją valdžią Prancūzijoje, tai smarkiai padidintų ES galvos skausmą, kurį jau dabar Tarybos posėdžiuose įkūnija Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas ir Slovakijos premjeras Robertas Fico, o greičiausiai netrukus prisijungs ir Andrejus Babišas po jo neseniai laimėtų rinkimų Čekijoje.

Atgijęs populizmas (populistai tik dešinieji – infa.lt) kelia grėsmę, kad bus sužlugdyta ES politika kritiškai svarbiose srityse, ypač didelį susirūpinimą kelia Rusijos ir gynybos politika. Orbánas ir Fico trukdė ES pastangoms įvesti sankcijas Maskvai po to, kai ji pradėjo invaziją į Ukrainą.

Babišas pažadėjo atsisakyti amunicijos iniciatyvos Ukrainai, užginčyti NATO planus didinti karines išlaidas ir priešintis Komisijai dėl Žaliojo susitarimo, kuris taip pat yra Le Pen taikiklyje.

Prancūzijos dešinės lyderė nuosekliai pasisakė prieš pagalbos Kijevui didinimą, kaltindama Macroną karo kurstymu, kai, pavyzdžiui, jis prieštaravo Europos mąstymui ir pasiūlė dislokuoti karius Ukrainoje.

Nors Prancūzija nėra didžiausia Kijevo karinės pagalbos finansuotoja, Makrono retorinis „lyderystė“ Ukrainos klausimu buvo pagrindinis veiksnys, skatinęs paramą šiai karo apimtai šaliai ir Europos gynybos stiprinimą, teigė vienas aukštas ES vyriausybės pareigūnas.

Jam pasitraukus, „tai būtų visiškai pavojinga – žinome, kad Marine Le Pen nebetęstų tos pačios politikos“.

„Nacionalinis susivienijimas“ kategoriškai prieštaravo Makrono vizijai dėl galimo Prancūzijos branduolinio skydo dalijimosi ar karinių išteklių sutelkimo, karui plintant žemyne.

Neseniai televizijos kanale LCI paklausta, ar Prancūzijos branduoliniai ginklai vieną dieną galėtų būti dislokuoti Vokietijoje ar Lenkijoje, Le Pen atsakė aštriai: „O kas bus toliau?“

Ji taip pat pakartojo ankstesnius pažadus pasitraukti iš NATO integruotos karinės vadovybės, nors ir pažadėjo toliau bendradarbiauti su sąjungininkais, įskaitant Jungtines Valstijas, vykdant svarbiausias karines misijas.

Žinoma, blogiausias scenarijus eurofilams gali ir neįvykti. Nepaisant visų optimistinių pareiškimų, „Nacionalinis susivienijimas“ dar turi įrodyti, kad gali įveikti rinkimų barjerus, kurie nuolat jį riboja.

Prancūzijos savitoje dviejų turų rinkimų sistemoje, norėdamos laimėti, partijos turi gauti daugiau nei 50% rinkėjų balsų antrajame ture. Le Pen ir jos komandai buvo ypač sunku įveikti šią ribą, nes skirtingų politinių pažiūrų rinkėjai iki šiol buvo motyvuoti susivienyti už pagrindinius kandidatus, kad atribotų nuo valdžios dešiniuosius – nors ir vis mažesniu skirtumu.

Nepaisant to, „Nacionalinis susivienijimas“ pasiekė neįtikėtinų laimėjimų ir dabar yra didžiausia politinė frakcija žemutiniuose rūmuose, kartu su savo sąjungininkais kontroliuojanti maždaug ketvirtadalį vietų. 2017 m., kai Emmanuelis Macronas buvo išrinktas pirmą kartą, ji turėjo tik keletą vietų.

Net ir esant dabartinei politinei sumaiščiai, absoliučios daugumos laimėjimas yra mažai tikėtinas, sakė Mathieu Gallard iš apklausų instituto „Ipsos“.

Tačiau dėl giliai susiskaldžiusios politinės padėties vadinamasis respublikonų frontas, kuriame kitos partijos prieš antrąjį turą susivienija prieš dešiniuosius, kad juos atribotų, atrodo rimtai susilpnėjęs.