infa.lt

Protestas po protesto. Tai darbas. Sisteminis, nuoseklus, politiškai kryptingas darbas. Ir ne bet kam. Vienai partijai. Vienam naratyvui. Vienai stovyklai.

Štai ir vėl — „kultūros bendruomenė“ ruošiasi įspėjamajam streikui. Skamba didingai, ar ne? Lyg visa Lietuva keltųsi į kovą už vertybes. Bet jei nubrauktume gražbylystę, kas liktų?

Nuoseklus valstybės destabilizavimo mechanizmas. Profesionaliai išmėgintas. Gerai organizuotas. Ir visada nutaikytas ta pačia kryptimi — prieš demokratiškai išrinktus ne tuos.

Jie vadina tai „atsivėrimu“. Iš tiesų tai — gerai sustyguotas politinis šou. Scenarijus parašytas, vaidmenys išdalinti, dekoracijos išrikiuotos. Visiems skirta užduotis: dainuoti parke, kabinti plakatėlius, „kultūringai kalbėtis“, filmuoti, fotografuoti, skleisti. Hashtagai jau paruošti. Jūs tik prisijunkite — spektaklis prasideda.

Ir šio spektaklio režisierius? Ačiū, Andriui Tapinui. Didžiulė pagarba jam. Niekas Lietuvoje taip meistriškai neorganizuoja protestų. Jis – tikras šachmatų figūrų strategas. Kai reikia — kviečia, kai reikia — suvienija, kai reikia — išjudina. Jo žinutės visada ateina tada, kai vienai stovyklai labiausiai reikia triukšmo.

Gaila tik vieno. Kai pandemijos metu buvo skleidžiamos iškreiptos žinutės apie „saugius ir efektyvius preparatus“, Kai dangstantis „mokslu“, visuomenė buvo klaidinama, kai žmonės buvo realiai segreguojami, baninami, tildomi, paminamos jų teisės, jo balsas irgi skambėjo. Aiškiai. Tikslingai. Už.

Tapinas — ne vienintelis unikalus ir efektyvus ginklas. Šalia jo visa chrestomatinė „disruptorių“ komanda. Malinauskas. Ramanauskas. Valatka. Kiti čiulpiantys LRT biudžetą. Visi kaip pagal natą. Visi su savo kanalais, savo auditorijomis, savo arsenalu.

Kartais net neslepiančiu fašistinių tonų, ir komunistinės praeities. Su atviromis patyčiomis. Su skatinimu susidoroti. Su iškraipytomis interpretacijomis, kurios tampa „tiesa“, nes kartojamos pakankamai garsiai.

Ir štai čia — tikrasis absurdas. Demokratinė šalis. Trečia pagal dydį partija — reali politinė jėga. Bet „kultūrininkai“ įsivaizduoja, kad jie gali ją tiesiog ištrinti. Iš politinės realybės. Iš valstybės valdymo. Lyg tauta būtų tik dekoracija jų spektaklyje. Lyg demokratija būtų tik fonas jų „vertybinei kovai“.

Jie šaukia apie vertybes. Bet tikrasis tikslas — neleisti veikti tiems, kuriuos jie laiko „neteisingais“. Sustabdyti. Paralyžiuoti. Sugriauti. Ir viskas, žinoma, „kultūros vardu“.

Tuo metu valdantieji stovi tarsi nuogi. Be savo ginklų. Be savo balsų. Be savo strategų. Stebiu, kaip juos daužo į vienus vartus. Ir net neatsimuša. Lyg stovėtų ringe prieš patyrusią komandos kovotojų komandą — vieni, be trenerio, be apsaugos.

Ir žinote ką? Man net šiek tiek gaila. Ne dėl politikos. Dėl reginio. Nes spektaklis būtų kur kas įdomesnis, jei abi pusės turėtų savo žaidėjus. Savo ginklus. Savo balsus, kurie atsilieptų, o ne tik tyliai stebėtų.

Bet šiandien — scena priklauso „kultūros bendruomenei“. Tyliąjai daugumai belieka stebėti šį teatrą. Ir klausytis, kaip garsiai rėkia mažuma. Mažuma, kuri įsivaizduoja, kad demokratiją galima tiesiog ignoruoti.

Mažytė grupelė aktyvistų nusprendžia, kad jų politinė nuotaika svarbesnė už visos tautos balsą. Kad jie gali diktuoti, kas bus ministras. Kas bus valdžioje. Kas gali egzistuoti politiniame žemėlapyje, o kas — ne.

Tai nėra „vertybinė kova“. Tai — tylus, bet nuoseklus demokratinės tvarkos griovimas. Tai — bandymas per streikus, hashtagus ir spektaklius apeiti rinkimų rezultatus. Tai — valstybinės sistemos ardymas iš vidaus, dangstantis gražiomis frazėmis apie „laisvę“ ir „įvairovę“.

O tylioji dauguma?

Ji stebi. Galvoja. Pradeda suvokti, kad šis absurdas nėra atsitiktinis. Kad tai — gerai sustyguota, kryptinga kampanija. Kad „įspėjamieji streikai“ tampa nebe išimtimi, o rutina. Etatinėmis darbo valandomis.

Gal pagaliau metas šią tylą nutraukti. Ne riksmais. Ne plakatais. O aiškiu suvokimu: demokratiją šįkart reikia saugoti ne nuo valdžios, o nuo tų, kurie nori ją perrašyti pagal savo įgeidžius.

Stebėkite šį spektaklį. Įsiklausykite į jo toną. Pajuskite, kaip mažuma bando tapti diktatoriumi. Nes tik tada tylioji dauguma taps nebe statistais. O tikraisiais žiūrovais, kurie mato, kas iš tiesų vyksta šalyje.

Lietuva šiandien gyvena absurdiškoje, beveik antikonstitucinėje scenoje, kur „vertybės“ naudojamos kaip ginklai, o demokratijos balsas — kaip foninis triukšmas. Laikas pradėti girdėti. Ir matyti.

Visas kalbančias galvas laiko viena ranka.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.