infa.lt

Antidepresantų ir raminamųjų vaistų vartojimas vakaruose auga kaip ant mielių. Šie vaistai išskirtiniais atvejais gali išgelbėti gyvybes, padėti įveikti emocinę krizę, sumažinti psichologines kančias.

Tačiau kyla klausimas: ar nepaverčiame streso ir depresijos vien tik „smegenų chemijos“ problema, užmiršdami, kad dažnai jų priežastys slypi gyvenimo būde, santykiuose ir egzistenciniuose klausimuose?

Ar pakanka vaistų gydant emocinius sutrikimus ir depresiją?

Niekas neabejoja – esant sunkiai depresijai ar savižudybės rizikai, farmakologinė pagalba yra gyvybiškai svarbi. Tačiau realybė tokia, kad vaistai neretai tampa pirmu, o ne paskutiniu pasirinkimu.

Gedulas, skyrybos, įtampa darbe, gyvenimo prasmės paieškos, įvairūs emociniai išgyvenimai – tai natūralios gyvenimo krizės. Tačiau joms vis dažniau skiriami medikamentai.

Jie lengva ranka išrašomi sunkesnę paauglystę išgyvenantiems vaikams, kuriems šie vaistai gali paveikti emocinę brandą, psichikos vystymąsi ir sukelti priklausomybę. O vaistai turėtų būti naudojami kaip pagalba ekstremaliais atvejais, o ne kaip „greitas sprendimas“ emociniams sunkumams įveikti.

Tačiau šiuolaikinė sveikatos sistema žmonėms praktiškai nieko kito nesiūlo, tik vaistus. Žmogus nueina pas gydytoją, tas nukreipia pas psichiatrą, ir psichiatras išrašo vaistų. Visam kitam užklijuotos etiketės: “neveiksminga”, “mokslu nepagrįsta”, “apgavystė” ar „šarlatanizmas“.

Tokiu būdu nepaliekama pasirinkimo: arba sutinki su vaistais, arba negauni jokios realios pagalbos.

Atrodo gana aišku, kad gydymas antidepresantais ir raminamaisiais – kai nėra savižudybės rizikos ar kitos didelės grėsmės – žmogaus iš tiesų neišgydo. Priešingai, jis prailgina laiką, kai žmogus išlieka prastoje būsenoje, jam tampa sunkiau pačiam išbristi iš problemos, o vaistus tenka vartoti daugelį metų.

Preparatai nepašalina giluminių streso ir depresijos priežasčių: santykių, gyvenimo būdo, jo prasmės, ar vidinio augimo poreikio. Tai tarsi „pauzės mygtukas“ – kentėjimas sumažėja, bet joks pokytis žmogaus gyvenime nevyksta, jis negauna jokių įrankių, kaip iš tiesų pakeisti savo gyvenimą ar išspręsti pagrindines savo negalavimų priežastis.

Holistinė perspektyva

Ajurveda ir kitos sveikos gyvensenos sistemos primena: kūnas ir protas – neatskiriami. Ilgalaikis stresas kyla ne vien dėl biochemijos, bet ir dėl gyvenimo būdo, neatitinkančio žmogaus prigimties.

Holistinis požiūris pabrėžia kasdienio ritmo, mitybos, judėjimo, ryšio su gamta svarbą, santykių, emocinės paramos ir bendruomenės vaidmenį, meditaciją, kvėpavimo praktikas, jogą kaip priemones, padedančias išlaikyti vidinę darną.

Mokslas šiandien patvirtina šias įžvalgas: miegas, fizinis aktyvumas, socialiniai ryšiai ir prasmės jausmas yra vieni svarbiausių psichikos sveikatos ramsčių.

Ar mokslinis ir holistinis požiūris gali susikalbėti?

Šiandien dažniausiai matome „mandagų sugyvenimą“: biomedicina dominuoja, o holistinės sistemos pateikiamos tik kaip švelnus priedas, o ne lygiavertis partneris.

Tačiau holistinė perspektyva galėtų pasiūlyti tai, ko biomedicina dažnai neturi – visuminį žmogaus suvokimą: kaip kūno, proto, emocijų, santykių ir aplinkos vienovę.

Šiame dviejų filosofijų susidūrime, skirtingų žinojimo logikų priešpriešoje labiausiai nukenčia pats žmogus. Jis negauna tikros pagalbos iškilus rimtai sveikatos problemai, negali suprasti savo ligų priežasčių – ypač lėtinių būklių – ir taip tampa priklausomas nuo medikamentinio gydymo.

O juk tikras tikslas – įgalinti žmogų pačiam kurti pokytį, o ne tapti priklausomam nuo tablečių.

Sigita Labutienė, sveikuoliai.lt