infa.lt

Facebook nuotr.

Lietuvos edukuotieji, išdidžiai išvartę S. Nėries paminklus bei aploję J. Marcinkevičių ir K. Donelaitį, ėmėsi naujos veiklos. Šį kartą jie paskelbė kovą Rugsėjo 1-osios gėlei – kardeliui.

O kaip gi, juk tai -sovietmečio reliktas!!! Juk tai – šluota, kurią vaikai tampo į mokyklą!!! Edukuotojų kovą su kardeliu savo stipriais moteriškais pečiais parėmė ir garsiausioji šalies edukologė, tarusi galutinį verdiktą: „Rugsėjo 1-oji yra žinių, o ne floristikos diena“.

Suprantu aš tuos edukuotus – reikia gi kažkur save įprasminti ar bent jau ištaškyti kūne užstrigusius testosteronus. Ir čia puikiai gali pagebėti kova prieš Rugsėjo 1-oios gėlę, t.y. „sovietmečio reliktą“.

Na, jūs ten taškykitės, o aš pasinersiu į „sovietinių laikų“ nostalgiją. Ypatingai „edukuotiems“ primenu, kad „sovietiniai laikai“ ir „sovietinė sistema“ yra du vienas su kitu nieko bendro neturintys dalykai.

Minėtą sistemą mes sugriovėme, o štai su ta sistema susijusio laiko niekaip neištrinsime – jis tiesiog buvo.

Buvo ir mano gyvenime – kaip vaikystės laikotarpis, kaip įvairių patirčių kaupiklis, kaip meilės ir santykių mokykla. Buvo ir išliko iki šiol – kaip gražių prisiminimų srautas.

Nežinau, ar galėčiau surasti dar gražesnį prisiminimą apie tai, kaip ruošdavausi Rugsėjo 1-osios šventei. Ruošdavausi ne tik paskutinėmis Rugpjūčio dienomis, stovėdama eilėje prie sąsiuvinių – tiek „langeliais“, tiek „linijomis“.

Ruošdavausi visą vasarą, šeimos sode augindama gėlę -tik ne kardelį, o nuostabaus grožio ir kvapo rožę, kurią vėliau Rugsėjo 1-ąją dovanodavau savo Mokytojai.

O kiek meilės ir rūpesčio į tą rožę būdavo sudėta – nesibodėjau dėl tos rožės net rinkti kaimynų karvės mėšlą, kad galėčiau pagaminti pačią geriausią trašą savo karališkai rožei.

Ir nešdavau tą rožę į mokyklą, saugodama ją labiau, nei visa britų žvalgyba šiandien saugo D. Britanijos karalių. Tai buvo mano meilės ir pagarbos dovana Mokytojai.

Ir tik dabar suprantu: kokia laimė, kad tuomet nebuvo tų „edukuotų“, skelbiančių kovą prieš rožes, kurios neva „panašios į spygliuotą vielą ir bado mokytojams pirštus“.

Taigi, jei trumpai: aš esu sovietmečio kartos vaikas, bet nesu ir nebuvau nei sovietinės, nei jokios kitos sistemos sraigtelis. Ir džiaugiuosi ta karta, kurios atstovė esu pati.

Sovietmečio karta, tai ne tik karta, tai – išgyvenimo forma. Stipri, kaip savaitę džiovinta duona ir greita, kaip bobutės tapkės, lekiančios į išdykėlio vaiko pusę.

Tai buvo mūsų laikas, kuomet:

• Mamos nuotaikas galėdavome nuspėti pagal puodų ant viryklės skambėjimą, o mokytos – pagal lentos valymo skudurėlio nueitą trajektoriją;
• Žinojome, kaip, prisidengus kibiru, pabėgti nuo pikto kaimyno šuns;
• Turėjome raktą po kaklu ir mamos paliktus pietus šaldytuve su instrukcija „pasišildyk, bet nesudegink“.
• Vasaras nuo ryto iki vidurnakčio leisdavome kieme, o vidurnaktį grįždavome į namus kojomis, kurios buvo labiau panašios į karo veiksmų žemėlapį.
• Žaizdas gydėme gysločių lapais, o bitės įkandimus – svogūnų lukštais. Ką reiškia žodis „vaistinė“ žinojome ne ką daugiau, nei dabar žinome, kiek Pentagonas turi branduolinių galvučių.
• Valgėme duoną su cukrumi ir gėrėme vandenį iš laistymo žarnos – ir su tokiu bakterijų skaičiumi, kokio dabar pavydėtų pats „kiečiausias“ jogurtas. Alergijos nebuvo.
• Žinojome milijoną būtų, kaip pašalinti žolės, kraujo, rašalo dėmes, nes į namus privalėjome grįžti švarūs. Tokio žodžių derinio, kaip „įmesiu į skalbiankę“ nebuvo.
• Matėme tranzistorių, radiją, magnetofoną ir šokome pagal muziką, sklindančią iš pieštuku persuktos kasetės.
• Važinėjome po visą šalį autobusu ir autostopu, be kondicionieriaus ir navigacijos, rankose laikydami kelių atlasą. Tikslą pasiekdavome be google, bet su laiminga šypsena veide.
• Viską remontuodavome patys, naudodami reples, sąvaržėles, lipnią juostą.
• Žiūrėjome per TV vieną kanalą ir nenuobodžiavome. Ir jei kas nors nekeldavo telefono ragelio – žinojome, kad vis tiek yra gyvas ir susiskambinsime vėliau.

Nelieskite sovietmečio kartos -ji išgyveno be minkšto krėslo, be apsauginio kremo nuo saulės, be šalmo, be „skrolinimo“, be Wifi, be kompiuterių. Tai buvo paskutinė karta, kuri gyveno be interneto ir pastovaus nerimo dėl išsikraunančio telefono akumuliatoriaus.

Taigi, pykite kiek tik norite ant sovietinės sistemos (tikrai yra už ką), bet nelieskite sovietmečio kartos, nelieskite mūsų kardelių, nelieskite mano rožės, kurią iki šiol matau savo prisiminimuose, kaip meilės pamoką savo Mokytojai.

O jeigu kas neskiria žodžių „sovietinė sistema“ ir „sovietinė karta“, tai tiesiog juos užjaučiu: nepasisekė jums su mokytojais.

O tiems, kurie, žiūrėdami į kardelį, jame mato sovietmečio baubą, nepasisekė apskritai su viskuo…

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.