infa.lt

asociatyvi nuotr.

Jungtinė Karalystė, 1946 m. balandžio 10 d. prasidėjo debatai Lordų rūmuose apie pasterizavimą – įrašyti oficialiame Hansardo protokole.

Kas skatino privalomumą?

Lordas Rotšildas – su Britų medicinos asociacijos (BMA), Karališkųjų koledžų, Bendrojo tuberkuliozės tarybos palaikymu; bendradarbiaujant ministerijoms, Pieno rinkodaros tarybai, didžiųjų miestų platintojams ir Pieno pramonės inžinierių asociacijai (įrangos gamintojams). Jau pagal „koaliciją“ matyti, kas reguliuoja ir kas uždirba.
Scenarijus

Paskelbta grėsmė sveikatai ir panika dėl tuberkuliozės: Rotšildas piešia baisų scenarijų: „kasmet miršta daug žmonių […] tai tas pats jei visi šių Rūmų nariai būtų nužudomi du kartus per metus…“

Epidemijos kaip spaudimo svertas: išvardijamos kitos „pieno“ ligos (bruceliozė, šiltinė, paratifas, dizenterija, skarlatina, difterija) siekiant sustiprinti rizikos dramatiškumą.
Tikslinė priemonė: privalomas pasterizavimas miestuose, kuriuose gyvena daugiau nei 20 000 žmonių; vyriausybės juodraštiniame dokumente lygiagrečiai minėta riba – 10 000.

Subsidijos: nustatytos priemokos už termiškai apdorotą pieną.

O įrodymai?

Posėdžių salėje tiesiog pripažįstama: „nėra patikimų statistinių duomenų…“

Nėra patikimų duomenų apie mirtingumą / sergamumą nuo neapdoroto pieno – bet kursas tęsiamas.

Tuo pačiu kritikai remiasi Mettiko ir Goldingo 1931/1936 m. tyrimais iš Lancet: „pasterizuoto pieno dieta sumažino žiurkių vaisingumą 52 procentais“. Terminis apdorojimas (įskaitant aukštos temperatūros) žymiai blogino vaisingumą, augimą ir sveikatą.

Politinis rezultatas: 1949 metais priimamas Milk (Special Designations) Act. Vyriausybė Lordų rūmuose pareiškia, kad priima pasiūlymą – principas nustatytas, liko techniniai klausimai.

Kam naudinga?

Privalomas pasterizavimas ekonomiškai sustiprino didžiuosius platintojus ir įrangos gamintojus, suteikė administracijai ir politikams daugiau kontrolės, sukūrė investicinį spaudimą ūkininkams ir smulkiems prekybininkams – ir atvėrė medicinos / farmacijos kompleksui per labiau apdoroto maisto vartojimo pasekmes nuolatinę verslo sritį.

Išvada

Bendra situacija rodo Rotšildą kaip lobistinę personą: nepaisant atvirai pripažintų duomenų spragų ir Lordų rūmuose cituotų tyrimų apie terminio apdorojimo žalą, kursas buvo politiškai primestas – tai nebuvo neutrali mokslinė pozicija, o centralizuota darbotvarkė legitimizuota pasiremiant medicinine panika.

Kaip viskas atpažįstama.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.