infa.lt

Kaipgi Vilnius be geležinio vilko | nuotrauka infa.lt

Kaip Lietuvą šiandien mato lenkai? – Lietuvius erzina migrantų iš Ukrainos rusiška kalba, rašo lenkų „Do Rzeczy“ leidinys.

„Vilniuje per daug rusų kalbos. Tai nepakenčiama“, – tokią nerimo kupiną žinutę savo socialinio tinklo paskyroje paskelbė Edmundas Jakilaitis. Jis yra vienas įtakingiausių Lietuvos žurnalistų ir publicistų. Įdomu, kad jis tai parašė prieš vieną iš svarbiausių savo šalies nacionalinių švenčių.

Liepos mėnesį, minint Mindaugo karūnavimo metines, Lietuva švenčia savo valstybingumo dieną. Jakilaitis viešai iškėlė itin svarbų klausimą apie lietuvių tautinę tapatybę. Konkrečiai, kaip padaryti, kad lietuvių kalba – vienintelė oficiali kalba šalyje – vėl dominuotų sostinės gatvėse.

Publicistas inicijavo diskusiją apie tai, ar nereikėtų pagalvoti apie rusų kalbos ribojimą viešojoje erdvėje. Jakilaitis pažymėjo, kad pastaruoju metu Vilniaus senamiestyje rusų kalba girdima beveik dažniau nei lietuvių. Jo įrašas sulaukė audringos pritariančios reakcijos, ypač iš dešiniųjų pažiūrų interneto vartotojų, rašo „Do Rzeczy“ leidinys.

Sovietinis palikimas

Baltijos šalyse rusakalbiai gyventojai sudarė didžiąją dalį dar prieš prasidedant karinei invazijai Ukrainoje. Latvijoje rusakalbių buvo 32% šalies gyventojų, Estijoje – 27%, Lietuvoje – 6 proc. Didžioji dalis šio sociokultūrinio paveldo atiteko Baltijos šalims dėl to, kad jos buvo įtrauktos į SSRS sudėtį kaip respublikos.

Rusai atvykdavo ten dirbti administracijoje, o rusų kalba buvo antroji oficiali kalba, kartu su vietine. Beje, Baltijos valstybių pavyzdys rodo, kad Lenkija, tapusi „tik“ Maskvos satelite, visiškai politiškai priklausoma, bet formaliai atskira valstybe, išvengė daug blogesnio likimo.

Rusijos karinė invazija Ukrainoje pavertė kalbos problemą Baltijos šalyse daug aštresne nei anksčiau. Viena vertus, Vilnius, Ryga ir Talinas aiškiai stojo Kijevo pusėn, tapdami Europos pasipriešinimo Maskvos imperializmui avangardu.

Kita vertus, požiūris į konfliktą padalijo šių trijų šalių rusakalbius gyventojus – vieni solidarizavosi su Ukraina, kiti palaikė Rusiją, treti užėmė neutralią poziciją.

„Rusakalbės mažumos, kurios Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dažnai siejamos su žmonėmis, jaučiančiais nostalgiją TSRS ir remiančiais Kremliaus politiką, susidūrė su kaltinimais, kad jos priima ir remia Rusijos invaziją Ukrainoje.

Jų gynybos ėmėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybių nariai“, – karinės invazijos pradžioje rašė Aleksandra Kuczyńska-Zonik savo pranešime Centrinės Europos institutui.

„Nors rusakalbių bendruomenės skirtingai vertina dabartinius įvykius Ukrainoje, daugelis prisijungė prie protestų, smerkiant karinę invaziją ir reiškiant solidarumą su kariaujančiais ukrainiečiais“.

Tuo pačiu Aleksandra Kuczyńska-Zonik pažymėjo, kad tarpetninės įtampos problema Baltijos šalių visuomenėse gali dar labiau paaštrėti, o „rusakalbių mažumų atstovai gali skaudžiai pajusti Vakarų sankcijų,, taikomų Rusijai, pasekmes“.

Maskvos karinės invazijos Ukrainoje pradžia sukėlė natūralų daugelio vietinių latvių, lietuvių ar estų nepasitikėjimą savo šalių rusakalbiais gyventojais. Situaciją dar labiau darė sudėtinga tai, kad į Baltijos šalis pradėjo atvykti rusakalbių migrantai.

Iš pradžių, 2020 m., tai buvo baltarusiai, protestavę prieš Aleksandro Lukašenkos komandos esą suklastotus prezidento rinkimus. Vilnius tapo neoficialia emigrantų iš Baltarusijos sostine. Čia apsigyveno Svetlana Tichanovskaja.

Be to, Baltijos šalys priėmė daug anti-putinistinės rusų opozicijos atstovų. Pirmoji vieta pagal „svetingumą“ atiteko Latvijai. Tai nestebina, turint omenyje, kad iš visų trijų Baltijos šalių ten gyvena daugiausia rusakalbių.

Būtent iš Rygos transliuoja pagrindinės opozicijos žiniasklaidos priemonės. (…) Nuo 2016 m. Vilniuje du kartus per metus rengiamas Laisvosios Rusijos forumas – didelis Putino priešininkų kongresas, kuriame dalyvauja tokios Rusijos opozicijos žvaigždės kaip Garis Kasparovas, Markas Feiginas ir Gennadijus Gudkovas, teigia leidinys.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad po 2022 m. vasario 24 d. Baltijos šalys pradėjo priimti tūkstančius pabėgėlių iš Ukrainos. Taip susiklostė, kad didžioji jų dalis kasdieniame gyvenime kalba arba rusų kalba, arba suržiku, t. y. rusų ir ukrainiečių kalbų mišiniu.

Tokiu būdu, turime tris nacionalines grupes, kurios pastaraisiais metais gausiai įsiveržė į Baltijos šalis. Tai baltarusiai, rusai ir ukrainiečiai. Absoliuti dauguma jų yra ideologiniai Putino ir Lukašenkos priešininkai. Tačiau antikremliškoji opozicija ne visada kalba vienu balsu su ukrainiečiais.

Be to, visas tris grupes vienija jau minėta rusų kalba. Tai labai svarbus veiksnys – pakanka prisiminti neseniai Varšuvoje vykusį Makso Koržo koncertą. Šį rusakalbį baltarusį, kuris labai atsargiai ir nenuosekliai kritikuoja Minsko politiką, mielai klausosi visų trijų rytų slavų tautų atstovai.

Draudimas naudoti rusų kalbą?

Šiuo metu dviejų milijonų su trupučiu gyventojų Lietuvoje gyvena apie 75 tūkstančiai ukrainiečių, 52 tūkstančiai baltarusių ir 14 tūkstančių rusų. Tai didžiausios užsieniečių grupės šioje šalyje. Lietuviai jiems jaučia sudėtingus jausmus. Geriausiai jie žiūri į ukrainiečius, blogiausiai – į rusus. Baltarusai pagal simpatijų skalę yra viduryje.

Neapykanta susijusi ne tik su geopolitika, bet ir su tuo, kad rusakalbiai migrantai nenoriai mokosi lietuvių kalbos. Dėl to Lietuvoje jau keletą metų vyksta ginčai. Tas pats vyksta ir kitose Baltijos šalyse. Latvijoje rusų kalba buvo pašalinta iš bankomatų meniu.

Parduotuvių darbuotojai privalo aptarnauti klientus latvių kalba, išskyrus atvejus, kai klientas pats yra rusakalbis. Be to, Latvijoje svarstoma galimybė uždrausti rusų kalbos naudojimą parduotuvių afišose ir iškabose.

85% visų migrantų ir pabėgėlių, atvykstančių į Lietuvą, yra iš posovietinės erdvės. Net neatsižvelgiant į ukrainiečius, iki pusės užsieniečių šioje šalyje yra rusai ir baltarusiai. Plius migrantai iš Vidurinės Azijos ir Kaukazo.

„Mes tikrai plačiai atvėrėme duris rusų pasauliui“, – su karčios ironijos gaidele pažymi Lietuvos istorikas Adomas Klimantas, kurį cituoja opozicinis Rusijos portalas „Našaja vremja. Šis portalas rusų kalbos problemai Lietuvoje skyrė išsamų straipsnį.

„Šiandien, masinės imigracijos fone, vyksta kažkas panašaus į savarusiifikaciją“, – teigia Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka. Įdomu, kad tas pats pareigūnas grėsmę matė ne tik rusakalbių diasporoje, bet ir lenkų mažumoje.

„Jokių daugiau lenkų ir rusų mokyklų!“, – griaudė jis televizijos kanalo „Alfa taškas“ eteryje. Taigi neigiamas požiūris į rusus, ukrainiečius ir baltarusius dažnai eina kartu su neapykanta lenkams.

Nenuostabu, kad lietuviams trukdo rusų kalba. Kaip sakė Lietuvos ministro pirmininko patarėjas Antonijus Radčenko pokalbyje su leidiniu „Rzeczpospolita“, vyresniajai kartai tai yra sovietų okupanto kalba, o jaunesniajai – geopolitinio priešo kalba.

Maskvos grėsmės suvokimas ten yra daug didesnis nei Vyslos krantuose. Ir pati grėsmė, be abejo, yra daug rimtesnė – juk Putinas greičiau užpuls kurią nors iš Baltijos šalių nei Lenkiją.

Nuo karo pabėgę rusakalbiai ukrainiečiai, žinoma, nepriklauso Kremliaus penktajai kolonai. Kalbėti rusiškai nereiškia būti Putino agentu ar šalininku. Vis dėlto, tarp bendros rusakalbių pabėgėlių masės Maskvai lengviau paslėpti savo šnipus ar sabotuotojus (o Lietuvos tarnyboms juos sunkiau aptikti) nei tarp etninių lietuvių.

Atsižvelgdama į šias problemas, Vilnius vis plačiau atveria duris migrantams iš kitų, politiškai mažiau problematiškų regionų. Liepos mėnesį Filipinuose lankiusis Lietuvos gynybos ministrė Dovilė Šakalienė socialiniuose tinkluose rašė: „Beprecedentis rusakalbių migrantų iš posovietinių šalių skaičius kelia susirūpinimą dėl Lietuvos nacionalinio saugumo.

Priešingai, anglakalbiai, katalikai, provakarietiški Filipinų darbininkai garsėja aukšta kvalifikacija, aukšta darbo etika ir noru mokytis priimančios šalies kalbos“. Galbūt artimiausiu metu Vilnius eis būtent šiuo keliu.