infa.lt

1972 m. Romos klubas paskelbė ataskaitą „Augimo ribos“ apie neišvengiamą pasaulinį žlugimą, jei bus išlaikytas vystymosi modelis, orientuotas į nepertraukiamą ekonomikos augimą.

Remiantis atnaujintais duomenimis, ši prognozė pradeda išsipildyti – jau artimiausiais metais gali prasidėti pramonės ir maisto gamybos nuosmukis, o iki amžiaus vidurio – pasaulinis gerovės lygio kritimas.

Mokslininkai įspėja: šis dešimtmetis bus lemiamas – arba žmonija vis dėlto sugebės pakeisti vystymosi tikslus, arba susidurs su ekologinio ir išteklių „naudojimo perviršio“ pasekmėmis.

Ataskaita „Augimo ribos“, parengta Masačusetso technologijos instituto (MIT) tyrėjų grupės ir išleista Romos klubo užsakymu 1972 m., tapo vienu įtakingiausių XX a. tyrimų. Jo autoriai sumodeliavo penkių pagrindinių veiksnių – gyventojų skaičiaus, pramoninės gamybos, žemės ūkio, išteklių vartojimo ir taršos – dinamiką.

Naudodami kompiuterinį modelį World3, jie parodė, kad, jei bus išlaikytas nekontroliuojamas ekonomikos augimas, pasaulis neišvengiamai susidurs su gamtinio kapitalo „perviršiniu išnaudojimu“, o vėliau – su nuosmukiu.

Jų nuomone, alternatyva būtų kontroliuojamas augimo sulėtėjimas, investicijos į efektyvumą ir socialinę sritį, kas leistų išlaikyti pusiausvyrą tarp gyvenimo lygio ir ekologinių apribojimų.

Pasirodžius ataskaitai, ji sukėlė karštas diskusijas ir kaltinimus „neomaltuzianizmu“ (19 a. doktrina apie gimstamumo ribojimą siekiant taupyti išteklius ir palengvinti labiausiai nepasiturinčių visuomenės sluoksnių gyvenimą).

Tačiau bėgant metams ji tapo atspirties tašku visai šiuolaikinei tvaraus vystymosi darbotvarkei. 2020 m. tvarumo specialistė Gaia Herrington, dirbanti KPMG ir baigusi Harvardo universitetą, atliko naują duomenų palyginimą su World3 prognozėmis.

Jos tyrime, paskelbtame „Journal of Industrial Ecology“, buvo naudojami dešimtmečių statistiniai duomenys – nuo gimstamumo ir mirtingumo iki pramoninės gamybos ir taršos. Išvada pasirodė nerimą kelianti: šiuolaikinio pasaulio dinamika „stebėtinai tiksliai“ sutampa su vadinamuoju „business as usual“ scenarijumi, t. y. „augimu bet kokia kaina“.

Herrington pabrėžė, kad tai nėra fatalistinis pranašavimas. Modelis nenumatė konkrečių žlugimo datų, bet užfiksavo struktūrinį sistemos elgesį. Jei tikslas yra nuolatinis augimas, tai tam tikru momentu jis susiduria su planetos resursų ribomis ir tampa degradacijos veiksniu.

Pagal jos analizę, jei kursas nebus pakeistas, ekonominis nuosmukis gali prasidėti jau 2020-aisiais, o iki 2040-ųjų išaugti į sisteminę krizę.

2022 m. tyrėja paskelbė naują esė pavadinimu „Ką 50 metų pasaulio modelis gali mums pasakyti šiandien“. Jame ji nurodė, kad žmonija yra kryžkelėje, kai nuo dabartinių sprendimų priklauso, koks ateities scenarijus bus įgyvendintas.

Optimalus variantas lieka „Stabilizuotas pasaulis“ (Stabilized World), kai visuomenė sąmoningai atsisako siekio maksimaliai padidinti pramoninę gamybą ir orientuojasi į išteklių efektyvumą, taršos mažinimą, sveikatos priežiūros ir švietimo plėtrą. „Galimybių langas yra siauras, bet jis vis dar atviras“, – rašė Herrington.

Tuo pačiu metu nepriklausoma tyrėjų grupė, vadovaujama Christopherio Nebelio, perskaičiavo „World3“ parametrus, naudodama šiuolaikinius duomenis ir skaičiavimo pajėgumus.

Rezultatai, paskelbti tame pačiame „Journal of Industrial Ecology“, patvirtino pagrindinę išvadą: net ir po atnaujinimo modelis vis tiek rodo „pereikvojimą ir žlugimo“ režimą.

Remiantis rezultatais, jau 2020-ųjų viduryje pramoninė gamyba pasieks piką ir pradės smukti, 2030-aisiais pradės mažėti gyventojų skaičius, o pasaulio žemės ūkis jau dabar pasiekia stabilią padėtį (nebeauga).

Investicijų strategas Joachim Clement, analizavęs šį darbą, pažymėjo, kad „žmogaus vystymosi“ rodiklis, apimantis pagrindinius parametrus, šiuo metu yra artimas pasauliniam maksimumui ir, jei tendencijos išliks, mažės iki XX a. pradžios lygio.

Žurnalistas Andrew Currie savo tinklaraštyje pabrėžė: „Net ir po perskaičiavimo modelis rodo tą patį vaizdą. Problema yra ne tiek tarša, kiek išteklių pereikvojimas. Ribos tampa matomos būtent dabar“.

Tyrimų autoriai pabrėžia: degradacijos scenarijus nėra iš anksto nulemtas. Jis tik parodo, kaip veikia sistema, jei tikslai lieka tie patys. Išėjimas įmanomas tik pakeitus paradigmą – nuo lenktynių dėl augimo prie tvarios ekonomikos kūrimo, kurioje svarbesnė gyvenimo kokybė, socialinės institucijos ir ekologinis stabilumas.

Pagrindinė Herringtono mintis – technologijos pačios savaime neišgelbės: jos gali atidėti piką ir padidinti efektyvumą, bet jei jos bus naudojamos ankstesnių tikslų labui, „aukštos viršūnės lems dar staigesnę griūtį“.

Priešingai, jei inovacijos bus nukreiptos į išteklių naudojimo mažinimą, kovą su tarša ir žmogiškojo kapitalo plėtrą, sistema galės pereiti į stabilizacijos trajektoriją.

Tokiu būdu, praėjus pusei amžiaus po „Augimo ribų“ pasirodymo, pagrindinė išvada lieka ta pati: žmonija gyvena planetos ribose, ir žaidimo taisykles diktuoja ne ekonomika, o ekologija.

Artimiausias dešimtmetis nulems ateitį: arba bus tęsiamas kiekybinio augimo kursas ir tada neišvengiamas artimas žlugimas, arba žmonija bandys sukurti tvaraus vystymosi modelį, kuriame ateities kartos netaps dabartinio „pertekliaus“ įkaitėmis.